Olgertas Aunas - Dievturiai - Baltų vienybė

Jonas TRINKŪNAS, www.alkas.lt

Mano pažintis su Olgertu tęsėsi gal 40 metų, ir mano baltiškoji ideologija labiausiai yra įkvėpta jo.

70- taisiais metais vis labiau domėjausi senąja baltų religija. Tuomet sužinojau apie latvių dievturius ir susipažinau su vienu jų veikėju – Olgertu Aunu. Apsilankiau jo bute Rygos centre. Tai buvo didžiulis septynių kambarių butas. Olgerto butas tapo mūsų, svečių iš Lietuvos, apsistojimo vieta. Kambarių lentynos buvo galybė gal 20 000 knygų – tikra Baltų Biblioteka. Latvių, lietuvių, prūsų, gudų (ir apie juos) knygos, albumai, žurnalai jau nebetilpo į lentynas ir stirtomis gulėjo koridoriuose ir laisvesnėse vietose. Visą gyvenimą jis atkakliai kaupė knygas, ir mane jis tiesiog prievartaudavo. Paskambina ir diktuoja, kokius leidinius aš turiu surasti. Tą jis darė iki pat mirties.

Ant sienų kabojo prieškarinių dailininkų – dievturių paveikslai – nuostabūs mitologijos atvaizdai, latvės pasipuošusios archeologiniais drabužiais ir papuošalais. Visur gražioji latvių keramika, tautinės juostos ir kt.

Ryškiai prisimenu, prieš 40 metų, jo sūnaus Munčio (Manto) pakėlimo į vyrus apeigą ir šventę. Buvome pakviesti į šventę namuose Rygoje. Susirinko solidžių dievturių draugė. Daugelis buvo apsivilkę tautiniais drabužiais. Jau tada pastebėjome, jog latviai rūpestingai rengiasi ir labai gerbia tautinius drabužius. Prie kanklių sėdėjo maloni moteris. Ji dainavo apeigines dainas – matyt iš prieškarinio dievturių repertuaro. Kai buvau Olgersto Auno laidotuvėse 2010 lapkričio 03 d., ji skambino ir giedojo prie Olgerto karsto. Manau, kad tai buvo ji, bet ji jau buvo senutė.

Didelis vyras sakė Munčiui iškilmingą kalbą ir aprišo jį tinkama juosta. Stebėjome šį vyksmą ir buvo sužavėti. Matėme tai, ko reikėtų būtinai ir Lietuvai.

Dievturių mokymas buvo įtvirtintas įvairiais pavidalais – giesmynai, Ernesto Brastinio knygos,

puikus žurnalas „Labietis“, dievturių katekizmai. Jau pereito šimtmečio 30 metais daug latvių šviesuolių – dailininkų ir kt. jungėsi į E.Brastinio pradėtą dievturių sąjūdį.

Jie turėjo viską, o mes tik išplėtę akis žvelgėme į latvių turtą. Mūsų Visuomio (Šidlausko) bandymai tuo pat metu plėsti Romuvos judėjimą buvo nepalyginamai kuklesni.

Dievturių pavyzdys, mano patirtas Auno namuose, ilgai veikė mūsų pastangas kurti ir plėtoti Romuvos judėjimą.

Baltų vienybė buvo dar viena Olgerto Auno idėja, gal net svarbiausia. Būdavo sėdime jo ankštame knygų prikrautame kabinete ir kalbame apie baltų reikalus. Jis buvo net sukūręs Baltų vėliavų rinkinį – greta latvių, lietuvių vėliavų jis pridėjo baltų bendrumo vėliavą – su balta, raudona, geltona spalvomis. Jis svajojo apie jungtinės Baltų valstybės sukūrimą. Buvo prijungtos estų ir lyvių vėliavos. Bet aš nepastebėjau, kad ugrofinai trokštų būti Baltų sąjungoje. Baltų vienybės ugnys rugsėjo 22 dieną dega tik ant Lietuvos ir Latvijos piliakalnių.

Aunas nebuvo tik kabinetinis istorikas. Dar tarybiniais laikais jis dažnai organizuodavo latvių ekskursijas į Lietuvą. Jo vadovaujami autobusai riedėjo ir Gudijos bei Rytprūsių keliais. Baltai turi pažinti savo žemes, jų paminklus ir istoriją.

Įspūdingos buvo lietuvių ir latvių rengiamos bendros Rasos – Lygo šventės. Prisimenu. Kaip buvo švenčiama Rasa Bradesiuose prie Sartų ežero. Tvarkėme šventės vietą ir tolumoje pastebėjome atžygiuojant būrį spalvingų žmonių. Tai buvo latviai su Olgertu Aunu, atvykę švęsti į Bradesius. Mes esame kelis kartus važiavę į Latviją švęsti jų Saulėgrįžos. Kiekvienas susitkimas praturtindavo abipusiškai. Matėme, kaip jie rengiasi, puošiasi, rengia vaišes ir kt.

Kai pažvelgiu į latvių dievturius ir į lietuvių romuviečius, dabar matau štai ką. E.Brastiniui prieš keleta metų dievturiai sugebėjo pastatyti įspūdingą paminklą pačiame Rygos centre. Dabartinė dievturyba laikosi Brastinio įsteigtų religinių formų. Liaudies dainos suprantamos 30-tų metų dvasia. Jos buvo „suchorintos“ ir kiek nutolo nuo originalo. Šiandien Latvijoje aiškiai išsiskiria autentiškas folkloras ir „sukultūrintas“. Tokiu būdu latvių folklorinis sąjūdis nuėjo kitu keliu ir tai juos atitolino nuo dievturių. Romuvos sąjūdis buvo lietuvių folklorinio sąjūdžio dalis, ir lietuvių senoji religija šiandien yra neatskiriama nuo tradicinės kultūros ir muzikinio folkloro. Palaipsniui šioje tradicijoje ryškėja religijos bruožai. Senosios religijos nereikia konstruoti ar rekonstruoti, ji pati atsiskleidžia.

Tai vėl atvejis, kai lietuvių vėlavimas išėjo jiems į naudą. Todėl lietuvių Romuvoje yra labai daug jaunimo, o latvių dievturiuose – daug pagyvenusių žmonių.

Dabar Olgertas Aunas jau protėvių šalyje, bet baltiška dvasia tvyro virš mūsų šventos žemės, nuolatos skleisdama savo šviesą. Pajusti, suvokti mūsų lietuviškumą padeda ir Latvijos, ir Prūsijos, bei gudų baltiškoji dvasia. Visi esame ir liksime baltais.