Vestuvės – irgi laidotuvės?

Miglė NARGĖLAITĖ, www.alkas.lt

Vėlinių metas – pats tinkamiausias laikas rašyti apie vestuves. Juk patys iki šios dienos tebejuokaujame, kad vedęs vyras – miręs vyras. Šiandien tokį pasakymą  vadiname sarkazmu, tačiau artėjant Vėlių puotai norėčiau priminti, kad senovės lietuviai būtų nusistebėję: „O tai ko jūs juokiatės? Ar pasakiau kažką juokingo?“. Ne, ne ir dar kartą ne, nustokite juoktis. Jūs nepajuokavote, jūs tiesiog giliai pasąmonėje dar vis atrado senojo mitinio mąstymo nuotrupų. Tad dabar žinokite – vestuvės yra visiškai tas pats, kas laidotuvės. Tad Vėlinėms atėjus prisiminkime ištekėjusias ir vedusius.

Turbūt visi puikiai pamenate, kad senovės lietuviai vestuves keldavo rudenį. Daugelis tyrinėtojų teisingai, tačiau gana supaprastintai įvardija niūriojo metų laiko pasirinkimo priežastis – tuo metu nuima derlių, skerdžia gyvulius, tad atsiranda kuo nukloti vaišių stalą. Rudenį užraugiamas ir alus, midus, gira. Be viso to, ruduo yra atostogų metas valstiečiams, nes pasibaigia vasaros darbai ir atsiranda daugiau laisvo laiko. Vis dėlto tai toli gražu nėra pagrindinės priežastys, kodėl mūsų protėviai tuokdavosi rudeniop.

Ruduo – Vėlių metas

Senovės lietuviai pasaulį įsivaizdavo kaip Saulės kopimą į kalną. Ryte Saulė rytų pusėje kopia į kalną, vidurdienį ji pasiekia kalno viršūnę pietų pusėje, o vakarop pradeda leistis nuo kalno vakaruose ir keliauti į pomirtinį pasaulį Paskandose (Pakalnės šalyje) po mariomis, kurios tyvuliuoja kalno papėdėje. Būtent ruduo čia simboliškai reiškia vakarų pusę, Saulės laidos ir jos keliavimo į pomirtinį pasaulį pusę.

Taigi rudenį senovės lietuviai laikė mirties metu. Buvo manoma, kad rudenį dažniausiai mirštama. Juk šiuo metu atsiveria žalvariniai mirusiųjų pasaulio vartai ir į pasaulį žengia mirusiųjų Vėlės. Ne tik jos žengia, bet ir gyvieji lengviau pasitraukia į mirtį – juk vartai atviri. Mirusiųjų Vėlės rudenį jodinėja Vėjo žirgais, plaikstosi Vėliavose, o žmonės eina į kapavietes pagerbti mirusiųjų, žaidžia žaidimus, dainuoja giesmes Vėlėms, pakviečia Vėles į puotą ir linksminasi jų garbei. Toks ramus ir slaptingas, dvelkiantis mirtimi ir didybe yra lietuviškas ruduo.

Vėlinės  – svarbiausioji rudens šventė. Jos metu senovės lietuviai pagerbdavo mirusiuosius. Janas Dlugošas XV amžiuje mini šventę, kurioje būdavo atmenami mirusieji. D. Fabricius XVII amžiuje mini lapkričio šventę, kai maitinamos Vėlės ir atmenami mirusieji. Iki šiol lietuviai miniomis plūsta į kapines Vėlinių metu.  Taigi nelieka abejonių, kad ruduo – mirusiųjų pagerbimo ir mirties laikas. O lietuviai tada keldavo vestuves.

Vestuvės – tai iniciacija

Lietuviai vestuves keldavo mirties metu, nes vestuves suvokė kaip mirtį. Vestuvės – tai perėjimas į kitokį egzistencijos būvį, tai iniciacija. Mergina ištekėdama netenka savo senojo statuso, savo senosios pavardės, todėl yra atskiriama ir nuo tėvų šeimos, giminės, namų dievų. Lygiai taip nuo namų atskiriama ir mirusiojo Vėlė, ji nebetenka savo giminystės ryšio su buvusia šeima.

Iniciacija reikalauja iš žmogaus, kad jis numirtų ir vėl atgimtų naujam būviui pakeitęs savo egzistencijos esmę ir statusą. Kaip miręs žmogus atsiskiria nuo buvusios šeimos ir vėl atgimdamas įgyja naują šeimą, taip ir ištekanti mergina plaukų pakirpimu atskiriama nuo senosios šeimos ir įžengia į savo naują vyro giminę. Vestuvių ritualu pakeičiamas ir merginos statusas – ji tampa suaugusia moterimi, būna priimama į suaugusių moterų bendruomenę.

Tam, kad pabrėžtų statuso pasikeitimą, lietuvių moterys kaip ir musulmonės dengdavo plaukus. Jos nešiodavo nuometus, kurių stengdavosi niekada nenusiimti. Vėliau nuometus pakeitė skaros, kurias iki šiol nešioja močiutės. Aukštaitijoje yra išlikęs pats seniausias nuometų tipas, tačiau ir kituose baltų regionuose moterys nešiodavo bent jau kepures. Tai rodydavo aukštesnį jų socialinį statusą, subrendimą.

Palaidoję jaunystę

Dėl to ir vestuvių ritualai daugelyje šalių yra panašūs į laidotuvių ritualus. Dar XX amžiaus pradžioje mirus netekėjusiai jaunai merginai ji į karstą buvo guldoma su balta nuotakos suknele ir buvo sakoma, kad ši mergina išteka už karaliaus Žalčio. Šitaip ištekėjo ir žymios pasakos „Eglė žalčių karalienė“ veikėja. Ištekanti mergina dar ir šiandien rėdosi balta suknele, o balta spalva reiškia ne tik skaistumą ir nekaltybę, bet ir mirtį. Juk baltai rengiasi ir senovės baltų deivė Giltinė.

Vestuvės, kaip ir laidotuvės, yra raudų giedojimo metas. Vestuvinės dainos taip pat liūdnos – jose kalbama apie seselės netektį, paskutinį jaunos mergelės rytą. „Atėjom, sesute, tavį palydėti, jaunųjų dienelių tau pabaigt padėti. Paskutinis tavo rytelis, ant galvos rūtų vainikėlis.“ – dainuojama aukštaičių vestuvinėje dainoje. Daugelyje vestuvinių dainų, kaip ir Vėlinių dainose, kalbama kad kažko nebėra, kažko šeima neteko. „Kelkit kelkit sūnaitėliai, nebėr seserelės“ – dainuojama žemaičių vestuvinėje dainoje. Jai atitaria Vėlinių giesmė: „ Nėra mano seselės, nėr mano širdužėlės“.

Tiek lietuvių dainos, tiek vestuviniai papročiai rodo mergelės mirtį. Mergelė verkdama eina atsiprašinėti visų kaimynų, ką blogo per gyvenimą yra padariusi. Ji atsisveikina su draugėmis, su rūtų darželiu, su namų duona. Ji žino, kad dabar palieka savo giminę ir tėvus ir žengia į naują gyvenimą. Mergvakariuose būdavo ne tik linksminamasi, tačiau ir verkiama, raudama.

Taigi tuokdamiesi, kaip ir mirdami, mes peržengiame dar vieną amžino gyvenimo rato stipiną ir tokiu būdu gyvųjų ir mirusiųjų egzistenciją paverčiame vienu, tarpusavyje be galo susijusiu dalyku.