www.alkas.lt iš dienraščio dienraštis „Lietuva“, 1928, sausio 5 d., Nr. 4 (2682)
Archeologijos kolekcijos
Sūnus dr. Scheu, ilgametis Šilutės
Apskr. gydytojas, o kartu ir Karaliaučiškio
profesoriaus velionies d-ro Bezzenbergerio
mokinys archeologijos srity, iš savo tėvo paveldėjęs savo
krašto praeities meilę, jau iš pat mažens,
kasinėdamas senovės kapus pradėjęs
rankioti, archeologijos daiktus.
Jis esąs padaręs iškasenų apie 30 Klaipėdos
Krašto vietų; o ypač Kuršių kopose.
Tad ir jo prikrauta šioje pat salėje
labai daug giliausios senovės (net
kelių tūkstančių metų prieš Kristaus
gimimą) ir naujesnių, laikų retų radinių
iš akmens kultūros periodo, pradėjus
skaldyto titnago įrankiais, čia pririnkta
daug brūžinto akmens ir titnago kaltų,
kirvukų, Perkūno kulkų, labai gražiai
nušlifuotų įvairių formų akmenų, akmens
puodelių (visai apvalių), akmeninių
amuletų, bombų ir giltos senovės
ornamentuotų puodų šukių. Čia esą
visi šio krašto net ir seniausių akmens dirbinių
rinkiniai. Padėtas čia pat ir tam
tikras akmeniui gręžti medinis grąžtas.
Įvairiais, čia sukrautais akmeniniai
amuletais vietos gyventojai dar ir dabar,
braukydami, gydą įvairias gyvulių ligas.
Be to, yra labai daug gražaus darbo
žalvario kultūros periodo iškasenų.
Būtent yra įvairių fibulų, sakčių, kaklarinkių
(yra ir Romos laikų žalvarinių
kaklarinkių ir šiaip papuošalų bei Romos
pinigų), apirankių, žiedu, dvi žalvarinės
nepaprastai didelės palaidais galais
nežinia kuriam tikslui vartotos rinkės
(tokių didelių rinkų, pasak Basanavičiaus,
kiek iš archeologijos žinoma,
iš viso niekur kitur nesą rasta). Toliau
yra daug įvairių didžiojo tautų persikraustymo
periodo paminklėlių, ypač
VII-jo ir VII-to šimtmečiu moterų
įvairių papuošalų. Visa tai esą rasta
bekasinėjant senovinius vietos kapus.
Viename kape rastas ir suakmenėjęs
žmogaus viršugalvis su nepaprastai
plokščia kakta, žemėje gulėjęs drauge
su žaliu granitiniu kirviu. Bendrai, moterų
kapuose buvo rasta daug gintaro
karielių ir varpsčių suktuvų, o vyrų
kapuose – geležinių-kardų. Ne tik surinkta
čia didele daugybė sakytų senovės
liekanų, bet uolaus rinkėjo pagaminta
dar viso to tikslūs braižiniai ir piešiniai.
Toje pat Salėje yra dar Ir kitų retenybių,
kaip šit, stambesnį senovės indai
ir baldai, ypač originalūs lietuviški
stalai, kietos kėdės ir minkštos krasės
su siaurais ilgais – atlašais viskas originališkai
išdrožinėta ir dabartinėmis
tautiškomis mūsų spalvomis nudažyta.
Yra dar gražus senoviškas žibintuvas,
1871 m. padirbtos kanklės, įvairūs dideli
ragai – triūbos, primityviškas medinis
darbininko su darbdaviu atsiskaitymo
įrankis (atliktoms darbo dienoms sužymėti),
originališkai į medį įaugęs
akmuo, Tilžės apylinkes lietuvio gryčios
modelis ir kita. Iš viso Šioje salėje
žmogus pasijunti gilioje senovėje paskendęs,
momentališkai pergyvendamas
ilgą eilė praeities šimtmečių iki tave
galop pažadina paskutinių laikų technikos
pažangos pavyzdžiai – elektros
šviesa, įtaisyta, senoviškuose žvakidėse
ir salės palubėje kabąs dvilynio aeroplano
modelis. Pagaliau ir milžiniška salės
gale stovinti knygų prikrauta spinta
atmena, kad čia ne tiktai muziejus, bet ir šių lakų inteligento rūmai.
Toliau yra dar senojo d-roo Scheu
darbo kabinetas. Taip, to 82 metų senelio
darbo kabinetas, nes jis, ir tokios
gražios senatvės sulaukęs, vis dar tebedirba.
Dirba ir toliau kultūrinį mokslo
darbą, ruošdamas spaudai paties tarp
žemaičių surinktą ir fonetiškai surašytą
pasakų rinkinį: „Kon žemaitai mon
pasakoja“ (419 folio puslapių rankraščio
– viso apie šimtas žemaičių pasakų,
tarp kurių yra, pavyzdžiui: „Stipprusses
Jons“, „Pikta baba už welne piktesne“,
„pinigų kassejas” ir kt). Taip
pat turi surinkęs žemaičių tarme dainų.
Tatai yra senelio daugelio metų darbas,
kurį jis dabar rūpestingai baigia tvarkyti.
O kai pavargsta dirbęs, tai, pasak
jo paties, pasilsi, naktimis skaitydamas
Basanavičiaus pasakas, kurios jam
labai patinkančios. 1912 metais jis jau
yra išleidęs vieną savo paties surinktų
lietuviškų pasakų knygą dviem kalbomis
– lietuviškai ir vokiškai; „Pasakos
apie paukščius“.
Senų ir retu knygų lobis
Senojo d-ro Scheu knygyne taip pat
yra brangus labai senų knygų rinkinys.
Taip antai, čia, yra tokios, retenybės,
kaip 1591 metų Bretkūno pastila, šių
metų mūsų jubiliato Vijūko – Kojalavičiaus
1650 m. išleista Istoriją ir 1684 m.
išleista M. Christophori‘o istorija:
„Alt und Neues Preussen“, surašyta
nepaprastai, stambiomis raidėmis su labai
įdomiais tų laikų miestų, vietų ir stabmeldžiu
šventyklų piešiniais (charakteringa, kad
toje tokioje senoje vokiečių istorijoje
mūsų Klaipėda vadinama ne „Memel“,
bet : „Cleypeda“). Be to, jo knygyne
yra Kuršaičio žodynas, Jokūbo
Laukio 1845 m. išleista knyga: „Būdas
Senovės lietuvių (Kalnėnų ir Žemaitiu)“
Ir daug kitų retų ir senų knygų.
Iš motinos anglės ir vokiečio tėvo
mūsų Šilutėje gimęs senasis Sceu, matyt,
yra labai pamilęs ne tik mūsų senove,
bet ir mūsų kalbą, nes ir dabar
dar kalba gerai lietuviškai (jo sūnus jau
mažiau moka lietuviškai). Jis, berods,
po karo pirmas įvedė Klaipėdos krašte
ir abiejų kalbų lygybės principą.
Būtent, prancūzų okupacijos laikais 1920 m.
įsteigęs Klaipėdos Krašto Žemės Rūmus
ir būdamas pirmuoju tų rūmų
pirmininku, jis prisikalbino kitus vokiečius,
sudariusius rūmu narių daugumą,
kad butų abiem kalbom – vokiškai ir
lietuviškai, spausdinamas tų rūmų leidžiamas
laikraštis… Vokiečiams iš karto
to tam priešinantis, jis jiems įkalbėjęs,
kad ir vokiečiams iš to būsią naudos,
nes… lietuviams tuo būdų esantį duodama
proga geriau išmokti vokiškai.
Nepaisant: tokio gražaus amžiaus,
senelis Scheu atrodo dar labai stiprus ir
sveikas. Ypač skaistų tebeturi veidą ir.
gražų aiškų balsą. Taip pat neblogai
dar ir tebegirdi. Klausiamas, kame jo
tokios geros sveikatos paslaptis, šypsodamasis
paaiškina, kad savo amžių daug dirbęs
ir vidutiniškai ne ilgiau kaip po 5-6 valandas
per parą temiegojęs.
Tokį ilgą amželi tarp lietuviu praleidęs
senelis Scheu yra ne tik pamilęs
lietuvių, senovę, ne, tik išmokęs senąją
lietuviu kalbą, bet ir pasavinęs gerus
senovės lietuvių papročius, ypač
lietuviškąjį vaišingumą: taip nuoširdžiai
vaišina savo svečius ir jiems rodo viską
ką turi ypatingo, kad žmogus visai
jautiesi, kaip namieje kur sodžiuje pas
seną tėvuką beviešįs. Ir kaip tas tėvukas,
savo viešnią iš namų palydėdamas,
kelionei dar geriausios drobės
stuomenį dovanų jai atrėžti liepia, lygiai
taip šį kartą ir p. dr. Hugo Scheu,
atsisveikindamas, dovanojo peniai
Gubernatorienei atminčiai gražiausią savo
rinkinio lietuvišką juostą, rankšluostį
ir staltiesę.
A.Dėdelė.
Gal kas žinote koks šių rinkinių likimas?