www.alkas.lt iš dienraščio dienraštis „Lietuva“, 1928, sausio 4 d., Nr. 3 (2681).
(Mūsų Klaipėdos korespondento)
Senas lietuvybės mėgėjas ir darbuotojas Scheu
Lietuvio akiai ir ausiai svetima ši
muziejaus savininkų pavardė (ištarti reikia
maždaug: Šoj) ir pats dalykas –
muziejus, kurie Lietuvoje tuo tarpu, dėja,
dar tik reta naujiena tėra, gali skaitytojus
nustebinti ir sukelti klausima, ar
tai tik nebus čia koks užsienio muziejus,
į mūsų kraštą vietos gyventojams parodyti
kuriam laikui atgabentas. Tačiau,
prašau tikėti, tatai ij tikrųjų yra
nebe naujas vietinis muziejus privatiniuose
daktaru Scheu rūmuose. Ne svetimas ir nebe
naujas jau vien todėl, kad visi jo eksponatai
yra tėvo – Karaliaučiaus universiteto garbės
daktaro Hugo Scheu, jau 82 metu senelio,
ir jo sūnaus – medicinos daktaro Ericho
Scheu, abiejų per visų Jų gyvenimą rūpestingai
surankioti čia pat Klaipėdos
krašte ir iš vietos gyventojų lietuvių bei
iš Didž. Lietuvos žmonių, ypač žemaičių
tarpo.
Tiesa, tatai nėra pilno žodžio prasme
koks didelis viešas muziejus. Tai yra
tiktai nemaža privatinė mūsų krašto
etnografijos, archeologijos, senovinės literatūros
ir folkloro kolekcija, tuo tarpu
platesnei visuomenei ir pamatyti
neprieinama. O vis dėlto tatai yra jau
toks muziejinis turtas, kad drąsiai galėtų
sudaryti mums tebestingamam tautos
muziejui visai gražią pradžią.
Ponai Scheu tuo tarpu teparodo tą
savo šeimos muziejų tiktai savo svečiams,
tarp kurių yra buvęs ir nevienas
įžymus mūsų tautos vyras. Antai, jį
yra matęs mūsų patriarchas a.a. dr. J.
Basanavičius viešėjęs 1924 m. vasarą
ponų Scheu šeimoje, mūsų Valstybės
Prezidentas p. A. Smetma, prof. Volteris
ir kiti.
Vieną š. m. lapkričio mėn. sekmadienį
ponai Scheu pasikvietė ir dabartini
Klaipėdos krašto gubernatorių p. Merkį
su ponia bei uosto direkcijos pirmininką
p. Galvanauską su krašto komendantu
pulk. leit Liormonu savo muziejų
parodyti.
Svčiams tai buvo labai graži proga
Atsikvėpti ir įsitikinti, kad ir vietos vokiečių
esama visiškai su šiuo kraštu ir
vietos lietuviais sugyvenusių ir svetimų
vėjų nesivaikančių.Šeimininkas, svečius
vaišinusis savo pasigailėjimo reiškė, kad
kad jo draugai vietos vokiečiai dvarininkai,
be reikalo esą nukrypę į vieną
pusę, tuo tarpu kai savo krašto gerbūvis
reikalaująs iš jų eiti vidurio keliu.
Bet tiek tos politikos! – verčiau paties
muziejaus pasižiūrėti. O jo esama,
ir tikrai įdomaus bei turiningo.
Muziejaus vestibiulyje.
Šit pirmojo aukšto vestibiulis su
elniu ir briedžių šakotais ragais sienose
yra įvairių senovės lietuvių etnografijos
paminklų pilnas. Čia stovi gražios tautiškais
ornamentais išpjaustytos, raudona,
žalia ir geltona spalvomis išpaišytos
senovinės spintos, skrynios, stalai,
lėkštdėčiai su medinėmis ir molinėmis
lėkštėmis, labai gražios kėdės, originalus
didelis laikrodis, šaukštdėčiai,
ypatingai gražios žvakidės, medyje
pakabintas pintas lopšys, varpstis, valgiui
darbininkams nešioti tam tikras indas –
dvejokai, įvairūs barškalai darbininkams
į darbą raginti ir pietų šaukti – ir visa
tai labai originalu ir gražu, tiesiog su
didžiausiu grožio skonių pagaminti
tikrų meno dailininkų kūriniai, kaip tatai
matęs ir Dr. Basanavičiaus su dideliu
pasigėrėjimu yra įvertinęs. Ir visa tatai
šiandien jau tėra tiktai reti muziejaus
eksponatai, banališkų šių laikų baldų
ir prietaisų iš gyvenimo visiškai išstumti
padarai!.. Todėl visa širdimi žmogus
pritari jaunesniajam šio muziejaus
savininkui Dr. Erichui Scheu, girdėdamas
ji besiskundžiant, kad seni žmonės
išmiršta, o jauni jau tokių daiktų
padaryti nemoka, ir dingsta graži
naminė lietuvių tautos pramonė…
Jaukesnysis d-ras Scheu pakartotinai
Siūlęs krašto valdžiai įsteigti Šilutėje
ar Rusnėje atatinkamą amatų mokyklą,
bet iki šiol niekas jo nepaklausęs.
Etnografijos rinkiniai
Toliau didelėje salėje tai jau visas
Kompletinis etnografijos archeologijos
muziejus. Senasis d-ras Scheu rūpestingai
čia pririnko daugybę lietuvių
etnografijos daiktų. Didelė senovinė
spinta stovi pilnutėlė prikrauta senoviškų
moterų ir vyrų drabužių. Čia yra
originalus nuotakos vainikas su kuodu ir
šiaip įvairių moterų ir merginų galvos
puošmenų, vestuvininku trišakis papuošalas,
ypatingai vyriška ausinė kepurė,
žali ir margaspalviai sijonai (tarp jų vienas
marginis 200 metų sijonas, visai
moderniškas ir mūsų laikams atrodąs),
marginiai apsiaustai be rankovių (pelerinos),
įvairūs diržai prie marginių vyrišku
ir moteriškų drabužių, vyriškos ir
moteriškos rudinės, skaros ir skepetaitės,
gražiausių ornamentų raštai, kuriais
galvos senovėje raišiota, žiurstai,
kojinės, naginės ir kita. Čia pat yra ir
kelios tautiškais drabužiais apdarytos
lėlės, jų viena mažo vaiko, o kita –
klaipėdiškės lietuvaitės. Be to, įvairių
senovinių skalbinių prikrautos senovinės
lietuvių skrynios ir komoda. Čia yra
nepaprastai turtingas įvairių juostų ir
juostelių rinkinys, ne tik gražiais raštais
ataustų, bet ir su įaustais ištisais dainų
posmais (pavyzdžiui, įausti štai koki
gražūs žodžiai: „Taip audžiau, kaip mokėjau,
bet vis mislijau, kad patikčiau savo
bernyčiui”…). Ne mažiau turtingas
įvairių audeklų ir audimų rinkinys su
tokiais gražiais spalvotais ornamentais,
kad tiesiog atsigėrėti negalima. Toliau
vėl įvairiausios skaros, šimtametės staltiesės,
staltiesukės, įvairūs rankšluoščiai, didelės
ir mažos nosinės, plonesnės ir storos drobės,
įvairiai išsiuvinėti moterų marškiniai
(pažymėtina, kad marškiniu viršus ir senovėje
paprastai būdavo koketiškai išsiuvinėtas iš
plonesnės drobės, o apačia, atsieit, viešai nerodoma,
būdavo iš pakulinės storos medžiagos;
be to, būta senovėje moteriškų ir
vyriškų tikrai gražių marškinių iš plonos
drobės su išsiuvinėtomis dvigubomis
apikaklėmis ir dvigubais rankogaliais),
įvairūs labai gražiai išsiuvinėti nepaprastai
platūs kišeniai – maišeliai (ridikuiliai)
ir kita. Tatai ir vėl ištisa graži naminė
tautos pramonės šaka, šiandien jau
veik be vilties išnykusi!.. Ir šiems
dirbiniams d-ras Erichas Scheu siūlęs
įsteigti tam tikrą amatų mokyklą, bet
ir tatai palikę veltui.
