XV–XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bene vertingiausias turtas buvo žemė ir dvarai. Tai užtikrino šeimos ekonominį stabilumą ir socialinį statusą. Tačiau egzistavo ne tik žemės panauda, bet ir būtinybė saugotis nuo į ją besikėsinančių žemvaldžių. Pavyzdžiui, siekiančių suklastoti ir pakeisti valdos ribas arba savavališkai užsėti atokesnį sklypą ir taip jėga jį užvaldyti. Apsidraudžiant nuo šių pavojų buvo itin svarbu su kaimynais suderinti kuo tiksliau pažymėtas ribas. Nuo seno pagal paprotinę teisę (vėliau ir pagal rašytinę) sutarti riboženkliai turėdavo juridinę galią ir šiukštu jų nebuvo galima klastoti. Skaityti toliau
