Anksti gyvenime supranti, kad visuotinė nihilizmo epidemija yra neišvengiama ir gali nuvesti žmoniją į pražūtį.
Sunkiai dirbi, siekdamas parodyti žmonėms, jog prasmės gyvenime vis tiek galime siekti, nepaisant religijos žlugimo.
Stengdamasis paaiškinti kvailiams, kad nihilizmą galime įveikti realizuodami save per aistrą gyvenimui, meną, nepaliaujamą kovą ir savęs puoselėjimą, sukeli sau filosofinę krizę su į beprotybę varančiu totaliniu nerviniu išsekimu.
Po šimto metų išlepę paaugliai cituoja tave kaip pateisinimą beprasmiškam, hedonistiniam gyvenimui.
