D. Rastenienė. Gelbėkit mus nuo beraščių

Kol juos dar buvo galima apeiti, stengtis nepastebėti ar pateisinti sunkia vaikyste, maniau, tai – pavieniai atvejai. Išmoko žmogus įsijungti „Feisbuką“, o rašyti jau neišmoks… Čia kiekvienas „laisvas“ rašyti taip, kaip moka. Čia nėra pašonėje kalbos redaktorių. Bet jie ne „laisvi“. Jie priklausomi nuo to, kaip elgėsi mokykloje iki devintos klasės – mokėsi ar ne, ruošė pamokas ar ne… Nes rašyti išmokoma sulyg aštuntąja klase.

Pirmą kartą su beraščiu susidūriau, kai man buvo kokie dvidešimt šešeri. Didelis įstaigos, kurioje dirbau, viršininkas paprašė „patempti“ savo sūnelio vienuoliktoko lietuvių kalbą. Iš pat pradžių paaiškinau jam, kad lietuvių kalboje rašoma taip, kaip girdima, arba yra taisyklės, kurių reikia laikytis. Jis žiūrėjo išpūtęs akis. Buvo aišku, kad girdi tai pirmą kartą. Po pirmo diktanto paaiškėjo, kad net tariamojoje nuosakoje jis nededa nosinių ten, kur reikia. Rašyti be klaidų jis taip ir neišmoko. Egzaminą už jį išlaikė kažkas kitas… Nežinau, ką jis veikė toliau, manau, kad įstojo į kokią nors aukštąją mokyklą, baigė kokią nors vadybininko specialybę, bet neduokdie kam nors pamatyti, kaip jis rašo!

Iš tokių išskirtinių atvejų atsimenu dar vieną. Jau kitoje įstaigoje bendradarbis dailininkas paprašė, kad suredaguočiau jo poeziją. Apie meninę vertę nekalbėsiu, ten stiprus jausmas užgožė meninę vertę. Suprasdama tai, gerbiau jį už jausmų stiprumą, bet poezijos ten nebuvo. Man tai neatrodė didelis praradimas. Bet tas žmogus taip nemokėjo rašyti, taip įmantriai painiojo ilgąsias ir trumpąsias raides, kad baigdama redaguoti aš jau pati nesitraukiau nuo žodyno nepasitikėdama net savimi. Tai buvo atvejis!

Buvo atvejų ir daugiau. Ne redagavimų ir mokymo iš draugiškumo, kad kažkas paprašė. Buvo, kad reikėjo po tekstais pasirašyti, ir kartą aš atsisakiau. Tą žmogų greitai atleido iš darbo. Vėliau aš sužinojau, kad jis labai vargo, ilgai nerado kito darbo, man iki šiol skaudu dėl jo. Gal reikėjo man perrašyti jo tekstą? Po tuo perrašymu pasirašyti? Buvau jau beveik sutikus, bet viršininkai vis dėlto nusprendė jį atleisti.

Taigi vargo dėl neraštingumo gali būti daug. Bet ne šiais laikais. Visi žino, kad išleidžiamos po mokyklos ištisos laidos beraščių. Jie dabar subrendę, vyrauja feisbukuose ir instagramuose. Jie, jaunais, sveikais ir įžūliais veidukais, reikalauja laisvės! Tarp kitų laisvių – laisvės rašyti kaip nori. Bet jie rašo kaip moka, o ne kaip nori. Jie nežino, ko jie nenori, jie neišmano taisyklių ir nesupranta, kokias klaidas daro.

Rašyti kaip nori gali tik tas žmogus, kuris gerai moka kalbą, – reikia, vartoti šnekamąją kalbą, reikia – žargoną, jei nori, gali rašyti tarmiškai, jei reikia – vartoti rusiškus ar angliškus keiksmažodžius, jei gabus – sukurti naujų žodžių ir t. t.

Kodėl čia rašau? Todėl, kad susiformavo „Feisbuke“ tendencija rašyti taip, kaip kas moka. O moka jie tik visaip kaip darkyti kalbą.

Štai prekeivė Simona prekiauja megztukais – matyt, yra užsisakiusi reklamą, nes nuo jos skelbimų net raibsta akys. Ji pardavinėja hašmyrinius megztukus. Žodžio „kašmyras“ ji, atrodo, kaip gyva nėra mačiusi parašyto juodu ant balto. Viename kojinių su angoros vilna reklaminiame tekste ji rašo: „Puikus pasirinkimas, nes jos nėra labai storos patogios ir šiltos“. Ir tekainuoja jos, anot Simonos, tik 1 eurą. Šiame reklaminiame sakinyje svarbiausia logika. Aš tik taip suprantu tą sakinį: kojinės nėra labai storos. Kojinės nėra patogios. Kojinės nėra šiltos. Kitame įraše ji rašo: „Dėmesio gautas papildymas Bliuskutės | megstukai Su hašmyru…“ Priebalsių asimiliacijos niekas iš jų nė negirdėjęs.

Štai kitas vartotojas, turėdamas kuo geriausius ketinimus, rašo eilėraštį – „danguja švyti žvaigždialės“.

Kažkas geriausiai nusiteikęs linki visiems: „Visai nesvarbu koks už lango metų laikas, jei jūsų širdį šiluma ir gėris…“.

Kažkokia Inga Labas rašo: „Mokimosi įstaigose“, „griestinti“.

Vartotojas Edvardas 2020-12-02 praneša: „Šendien gelbejau Kalėdų senelį ir laikinai pavirtau juo kad aplankiti viena iš Tauragės bendruomenių, kad ineščiau Kalėdinės dvasios ir suteikti džiaugsmo…“

Iš 2020-10-24 Lietuvos kultūros tarybos įrašo: „pirmąjame kitų metų konkurse“, „mokėti mokeščius“…

Kažkokia Salomėja rašo: „Dievas myli skaičiū 3“.

Akuočių šiltnamiai geranoriški, jie rašo: „Prašome atsiliepti moterį pametusę paso kortelę“.

Viena kandidatė į Seimą 2020-10-16 platino reklaminį įrašą be klaidų, tačiau vietovardis Nemenčinė buvo užrašytas kaip Niemenčyn.

Taigi. Jei pasiseka, sraute raštingų žmonių „postai“ praretina šį jovalą, bet dažniausiai įrašas po įrašo, komentaras po komentaro – vienos klaidos!

Iš pradžių tik stebėjausi, kartais šokčiodavau iš netikėtumo, kartais kildavo noras pamokslauti ir ištaisyti klaidas komentare, bet palaipsniui nustojau reaguoti, nes mano pataisymus žmonės suprato kaip įžeidimą. Visa bėda ta, kad aš apskritai nustojau reaguoti, net redaguodama palyginti normalius tekstus –  atbuko dėmesys korektūros klaidoms, pradėjau tingėti brautis pro klaidų brūzgynus iki teksto prasmės, kildavo noras riebiai nusikeikti, apėmė neviltis, aš nuleidau rankas,  į „draugus“ pradėjau nepriimti žmonių, nemokančių bent kiek padoriau rašyti, dabar galvoju – gal man tuos tris tūkstančius „draugų“ ištrinti ir pasilikti tik atrinktuosius? Bet kur aš dingsiu nuo srauto, kurį man yra užprogramavę „Feisbuko“ darbuotojai? Ten ne tik draugų įrašai.

Ir kaip visa ko viršūnė – „Feisbukas“ pradėjo teikti vertimus į lietuvių kalbą, kurių dažniausiai neįmanoma suprasti. Ir vėl džiunglės. Tenka kviestis originalų tekstą. Štai vienas pavyzdėlis: Мoя мaмa гoвopилa мнe в пecoчницe: «Еcли ты бyдeшь ecть пecoк, тo нe ocтaнeтcя мecта для мopoжeнoгo». Vertimas: Mama dainoje pasakė: „Jei suvalgysi šunį, neliks vietos maržai“. Nemokantiems rusiškai: vertimas turėtų būtų toks: „(Kai žaisdavau) smėlio dėžėje, mama man sakydavo: „Jei valgysi smėlį, neliks vietos ledams“.

Visa ši velniava kenkia žmogaus psichikai. Įsivaizduokite tuose srautuose naršantį vaiką ar paauglį. Taigi jis perims visas klaidas ir nuostatą, kad visiems viskas „vienodai“, „pofig“, kaip jie sako, kad taip rašyti yra „krūta“ ir atsiras po truputį nauja rašytinė puskalbė, bus lietuviškai- po prostu.

Visa tai atrodo kaip tikrų tikriausias lietuvių kalbos genocidas, pačių vykdomas prieš pačius save!