Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerijoje „Balta“ birželio 17 d., 18 val. Atidaroma tapytojos Jurgitos Rancevienės autorinė paroda „Atvirkštinis pasaulis. Mitų metamorfozės“.
Jurgita Rancevienė parodose dalyvauja nuo 2009 m. ir šiandien jos kūriniai yra apkeliavę ne tik Lietuvą, bet ir pasaulines meno galerijas nuo Romos iki Niujorko, kur pelnė ne vieną reikšmingą tarptautinį apdovanojimą. Savitą kūrybos braižą plėtojanti dailininkė ir šį kartą savo gerbėjus stebina neseniai atrasta autorine technika, kurioje persipina tapyba, kaligrafija, batika ir dar keletas Jurgitos kūrybinių paslapčių. Kaligrafijos principai labiausiai tiko nuolatinei J. Rancevienės kūrybos palydovei – nevaržomai improvizacijai, jausmų ir pojūčių magijai, nuotaikos ekspresijai. Figūrinio kontūro užuomazgos atvėrė plačią interpretacinę erdvę, suteikė neribotą laisvę žaisti formomis, išreikšti, išmedituoti per jas autorės individualias ir kolektyvines vidines būsenas. Šią autorinę techniką Jurgita atrado besiruošdama dalyvauti šių metų 21-ojoje pasaulinėje kviestinėje kaligrafijos ir tapybos parodoje Tokijo Metropoliteno meno muziejuje.
Kolektyvinės pasąmonės minčių ir vaizdinių srautas kūrybinio proceso metu J. Rancevienės drobėse išsiliejo baltų mitų metamorfozėmis, iš kurių ryškiausiai parodoje skamba atvirkštinio pasaulio modelio tema. Baltų kultūros tyrinėtojai šiandien jau pradeda kalbėti apie tai, jog senieji lietuviai turėję numatyti „atvirkštinio” pasaulio galimybę. Kol tyrinėtojai „tikrina” šią teoriją savais metodais, Jurgita leidžiasi į tapybines atvirkštinio pasaulio paieškas, kuriose savaip transformuoja senąją mitinę pasaulėjautą.
Savo drobėmis keldama stebinčiojo žvilgsnį nuo regimybės į neregimybę J. Rancevienė tarsi primena baltų tikėjimą nebūties nebuvimu ir vėle – amžina gyvybės jėga. Tik dėl krikščionybės įtakos pradėta skirti žmogaus materialinę (kūnas) ir dvasinę (siela) dalis, o pagonybėje į medį ar paukštį įsikūnydama ar į „vėlių kalnelį” patekusi vėlė išlaikydavo ne tik iki mirties buvusias kūno ypatybes, būdo bruožus, bet ir, pavyzdžiui, socialinį statusą, luominius skirtumus. Būtybės (ar tai būtų paukštis, ar medis, ar gyvūnas), į kurią virsta miręs žmogus, savybės atitiko to žmogaus charakterį. Jurgitos drobėse, atidžiau pažiūrėjus, galima įžvelgti šį virsmo procesą ir jo rezultatą, pavyzdžiui, tradicinį lietuvišką žirgelį su jam tarsi nebūdinga letena. Autorė žaidžia ypatinga aureole lietuvių mitologijoje apgaubto žirgo įvaizdžiu, reprezentuojančiu antgamtinį protą ir netgi ateities numatymo galią, perpindama jį su letena, nusakančia kitas į virsmą patekusio žmogaus savybes ir šioje metamorfozėje „gimsta” vienetinis fantastinis „atvirkštinio” pasaulio gyventojas – žirgas su letena. Taip, nežabodama savo fantazijos srautų, autorė perkuria senuosius baltų mitus į šiuolaikines tapybines fantazijas „atvirkštinio” pasaulio tema.
Neatsitiktinai Jurgita, įgyvendindama šią savo kūrybinę idėją, tapybą ir kaligrafiją supynė su batika. Kai kuriose šalyse dar ir šiandien tikima, jog batika savo dažų sluoksnio persigėrimu, dvipusiškumu atspindi ir žmogaus dvipusiškumą, jo „atvirkščiąją” pusę.
Pievoje, tarsi mitinė laumė, savo kūrinius tapiusi ir džiovinusi Jurgita teigia specialiai neieškojusi baltiškų simbolių šiam ciklui, tačiau natūrali gamtinė kūrybinė aplinka veikiausiai pažadino vietinius kaukučius, barzdukus, aitvarus ir kitas mitines būtybes per ją, kaip per kanalą, paskleisti baltiškos pasaulėjautos pojūtį tapomose drobėse. Mitas čia perkurtas, savaip naujas, bet kartu skleidžiantis tą stiprų pirmapradį impulsą, kuriame praėjusių kartų buvo sukurtas.
Įėjimas į renginį nemokamas. Visuomenei paroda bus atvira iki š. m. liepos 1 d.
J. Rancevienės kūryba. R. Grigo ir J. Rancevienės nuotraukos:
