Prieš keturias savaites į Viešpaties namus iškeliavo įžymus folkloristas, talentingas muzikos pedagogas, violončele grojimo meistras, daugelio ansamblių steigėjas bei vadovas, kraštotyrininkas ir Lietuvos laisvės kovų dalyvis Kazimieras Kalibatas.
Jis amžinam poilsiui atgulė Vilniaus Saltoniškių kapinėse, kuriose ilsisi daug žymių žmonių – muzikantas Petras Biržys – „Pupų dėdė“, Žaslių geležinkelio katastrofoje 1975 metais kitus gelbėjęs ir pats žuvęs žymus kraštotyrininkas Gintautas Masaitis, kompozitorius ir Lietuvos Sąjūdžio veikėjas Julius Juzeliūnas ir kiti.
Naujai supiltą Kazimiero Kalibato kapą palaimino dvasininko ranka, jį papuošė daugybė vainikų, gedulo ženklu pažymėtų gėlių.
Prie kapo labai prasmingas atsisveikinimo kalbas pasakė „Vilnijos“ draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva ir kiti jį arčiau pažinojusieji. Mano nuo jaunystės laikų išlikusiam geram bičiuliui docentui Algimantui Mišeikiui raiškiai paskaičius velionio duotą priesaiką savo Tautai ir Tėvynei Lietuvai, susirinkusieji pagiedojo Lietuvos himną.
Su a.a. Kazimieru Kalibatu mus jungė ir tos pačios priesaikos idėjinė bičiulystė, kada kartu, dalyvaujant gražiabalsei jo seseriai Vandutei, kūrėme jaunimo pogrindinę antisovietinę grupę, kurios tikslas buvo ne tik girdėti okupuotos Tėvynės šauksmą, bet ir realaus darbo dalele prisidėti prie jos gyvybės išsaugojimo.
Su mano vadovaujamu būreliu priesaiką Dievui ir Tėvynei kartu davėme Kauno Katedros zakristijos koplytėlėje, o Kazimierui įkūrus antrą jaunimo būrį, tokia priesaika duota senojoje Zapyškio bažnytėlėje.
Šių antisovietinių grupių idealizmo paveikti savo plačiašakes patriotinės krypties asmenybes, kaip ir Kazimieras Kalibatas, išsiaugino ištesėję jaunystės metų priesaikas taip pat žinomi Lietuvos muzikinio gyvenimo veikėjai – dirigentas, daugelio chorų vadovas Algimantas Mišeikis, Klaipėdos liaudies operos ilgametis dirigentas Kazys Kšanas, instrumentalistas Juozas Rimas, chorvedys Leonas Pranulis.
Dabar kiek pažvelkime į Kazimiero Kalibato asmenybę, į šios žemės kelionėje jo nuveiktus darbus, rūpinantis savo Tėvynės veido šviesėjimu, jos dvasinių vertybių sklaida.
Kazimieras gimė 1938 metų sausio mėn. Pakruojo rajone Vilūnaičių kaime. Šeimoje augo dviese su trejais metais vyresne sesute Vanda. Sudegus gimtajai sodybai, su tėvais persikraustė į Pakruojį. Kazio vaikystę sukrėtė miestelio turgavietėje ant žemės suguldytų Lietuvos partizanų išniekintų kūnų matyti vaizdai. Gal tada jau vaiko sąmonėje gimė pirmasis pykčio sovietiniams okupantams krislelis, jį paskatinęs eiti Lietuvos keliu.
Muzikuoti Kazimierą paskatino jo sesuo Vanda, turėjusi gražų ir vis tobulėjantį muzikinį balsą. Jie dažnai abu koncertuodavo. Daug kas pranašavo Vandai žymios dainininkės ateitį. Deja, šiuos lūkesčius nutraukė po anginos operacijos ištikusi mįslinga mirtis.
1954 metais, pabaigęs Pakruojo vidurinės mokyklos aštuonias klases, Kazimieras įstojo į Šiaulių muzikos technikumą, o 1956 metais, atvažiavęs į Kauną violončelės griežimo gudrybių pradėjo mokytis J. Gruodžio muzikos technikume (dabar konservatorija). Čia jis artimai susidraugavo su talentingu violončelininku Juozu Čelkausku, turėjusiu absoliučią muzikinę klausą ir puikią atmintį. Ta draugystė tęsėsi iki pat Kazio mirties.
Buvo ir kitas jo ištikimas bičiulis – bendramokslis Algimantas Mišeikis. Jį Kazimieras mini savo atsiminimų sąsiuvinyje, reikšdamas savo dėkingumą už tą nuo vaikystės prasidėjusią ir nenutrūkusią draugystę, už gautas iš Algimanto tėvelių vertingas knygas, kurios toliau jam padėjusios formuotis idealistinei krikščioniškai pasaulėžiūrai, patriotinei nuostatai.
1959 metais, baigęs J. Gruodžio muzikos technikumą, Kazimieras įstojo į Vilniaus valstybinę konservatoriją (dabar Vilniaus muzikos ir teatro akademija). 1960 metų gruodžio mėn. sovietiniams saugumiečiams pavyko susekti mūsų įkurtos pasipriešinimo okupaciniam režimui pogrindinės jaunimo organizacijos grupes – prasidėjo kratos, tardymai, mėtymai iš aukštųjų mokyklų bei iš darbo. Iš Konservatorijos buvo pašalintas ir Kazimieras su savo vaikystės draugu Algimantu Mišeikiu, o mane jau antrą kartą pašalino iš Vilniaus universiteto. Šį sykį iš neakivaizdinio skyriaus bebaigiant ketvirtąjį kursą. Išmetė ir iš darbo. Tik po 12 metų pertraukos tame pat universitete studijas pradėjau vėl nuo pirmo kurso vakariniame skyriuje.
Pašalintas iš Konservatorijos Kazimieras Kalibatas iš pradžių dirbo darbininku Lentvario „Kaitros“ fabrike, o vėliau mokytojavo Lentvario kultūros namuose įkurtoje vaikų muzikos mokykloje. Jai ir vadovavo. Po dviejų metų pertraukos Kazimierui ir Algimantui Mišeikiui pavyko vėl tęsti studijas Konservatorijoje. Jas sėkmingai baigė 1966 metais.
Baigęs Konservatoriją, Kazimieras iš pradžių dirbo dėstytoju Šiaulių muzikos konservatorijoje, o paskui – dėstytojavo Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos ir M. K. Čiurlionio meno mokyklose, vadovavo Šiaulių pedagoginio universiteto etnomuzikologijos katedros studentų folklorui, griežė miesto kameriniame orkestre, buvo išrinktas Žiemgalos draugijos prezidentu, dalyvaudavo etnografinėse ekspedicijose, prisidėjo redaguojant knygą, skirtą žuvusiems Lietuvos partizanams atminti – „Dainos žuvusiai jaunystei“. Daug triūso įdėjo sudarant knygas „Pakruojis ir jo apylinkės“, „Linelius roviau“ ir kt. Vyriausiuoju redaktoriumi buvo paskirtas leidžiant knygą apie Pašvitinį.
Nuo 2000-jų iki patirtos 2007 metais labai sunkios traumos vos nenutraukusios gyvybės siūlą, dirbo Vilniaus Algirdo vaikų muzikos mokykloje. Savo užrašuose Kazimieras mini, kad jis muzikos mokytoju – violončelistu dirbo 44 metus. Tačiau jis buvo daugiau žinomas kaip folklorinių ansamblių kūrėjas ir jų vadovas, turėjęs didelį autoritetą ansambliečių bendruomenėje. Pradžia buvo tokia: 1971 metais Kazimieras, paskatintas dainininkių Emilijos Zaukaitės – Kuzavienės ir Editos Meškuotienės, Vilniaus Elektrografijos institute įkūrė pirmąjį Lietuvoje folkloro ansamblį „Sadauja“, kuris greitai susilaukė populiarumo ir pripažinimo. Šiam ansambliui buvo suteiktas Liaudies ansamblio vardas o 1977 metais Baku mieste „Sadauja“ iškovojo liaudies muzikos festivalio laureato vardą. Visada Kazimieras pasižymėjo savo energinga veikla propaguojant lietuvišką dainą, tautinės kultūros dvasią. Jis įkūrė net 21 folklorinį ansamblį.
Etninės kultūros propaguotoja tautodailininkė Marija Liugienė, Kazimiero buvusi bendramokslė, sužinojusi apie jo mirtį, interneto puslapyje parašė: Tai buvo nuostabus žmogus ir draugas. Šį teiginį patvirtina ir folkloristė dr. Daiva Račiūnaitė – Vyčinienė.
Folklorinio ansamblio „Vilnelė“ vadovė Laima Purlienė ir habil. dr. Kazimieras Garšva savo raginime pasidalinti prisiminimais ir prisijungti prie iniciatyvos išleisti knygą apie K. Kalibatą, rašo: Kazimieras Kalibatas – Žiemgalos krašto puoselėtojas. Dar jaunystėje Dievo akivaizdoje prisiekęs visą gyvenimą paaukoti Lietuvos laisvei atkurti ir ugdyti tautos sąmonę bei kultūrą, šventai priesaiką tesėjo ir Tėvynės labui padarė stulbinamai daug gerų darbų. Jo gyvenimas – sektinas pavyzdys kiekvienam doram Lietuvos sūnui ir dukrai.
Galiu pasidžiaugti, kad gyvenimo kelyje teko ir man bendrauti su šiuo kilniu dėl Lietuvos likimo išgyvenusiu žmogumi, drauge svajoti ir tikėti tautos vertybių pergale kovojant su sovietiniu smurtu ir jo skleidžiamo melo apgaule.
Autorius yra Lietuvos laisvės kovų dalyvis, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas
***
Kovo 25 dieną, 17 val. 15 min. Velionio K. Kalibato artimieji ir bičiuliai kviečia visus susirinkti į Šv. Mišias Šv. Ignoto bažnyčioje, o po Mišių, 18 val. 30 min. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13) pamatyti Romo Urbo filmą, kuriame K. Kalibatas pats pasakojo apie savo gyvenimą ir folklorinę veiklą.
