Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojusi? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?
Užsiimu kino kritika, kuri – ne tik kino kultūros dalis. Filmai atspindi laiką, kartais išreiškia tai, ko tikrovėje dar nepastebime, tendencijas, kurias dar sunku suformuluoti, bet kartu ir neapibrėžtumą, kuriuo taip mėgsta manipuliuoti politikai. Kai nori suprasti kiną ir apie jį rašyti, turi išmokti skaityti tikrovę. Todėl sunku būtų pasislėpti nuo žiniasklaidos formuojamo dabarties laiko įvaizdžio. Kitas dalykas, kad lietuvių žiniasklaida domisi tik kasdienybės arba „raudonųjų kilimų“ puotomis, o lietuvių kinui visiškai nerūpi socialinės, politinės ir kitos permainos. Žinoma, nauji lietuviški filmai daug pasako apie tautą dominančias temas ir švietimo nuosmukį, tačiau jie nėra diskusijos dalis, nes nepakyla iki meninio apibendrinimo.
Pasirinkau tarpinį variantą – skaitau kokybiškus dienraščius (pripažinkime, kad tokių Lietuvoje apskritai nėra) internete ir stengiuosi neturėti sąlyčio taškų su lietuviška masine kultūra. Regis, pavyksta, nes pranešimuose apie lietuviškų filmų premjeras ir/ar festivalių atidarymus paprastai nepažįstu prie įvairiausių „sienelių“ nufotografuotų „žvaigždžių“ ir visuomenės veikėjų. Beje, politikai akivaizdžiai lygiuojasi į „žvaigždes“, tad diskutuoti su jais, man regis, beprasmiška.
Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?
Negausius savo kolegas myliu ir gerbiu, nes kino kritika – nedėkingas, erudicijos ir daug laiko reikalaujantis užsiėmimas. Juolab Lietuvoje, kur visi nusimano apie mediciną ir kiną, iš kino kritikos pragyventi neįmanoma.
Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?
Deja, „Šiaurės Atėnus“, „Literatūrą ir meną“ pastaruoju metu skaitau nereguliariai ir tik internete. Prieš kelerius metus smarkiai nuvylė kažkodėl eseistika vadinami smulkmeniški savo įspūdžių ir potyrių aprašinėjimai, masiškai užplūdę kultūros savaitraščius, todėl entuziazmas sumažėjo. Manau, kad kultūrinė spauda (žinoma, išskyrus gimtąsias „7 meno dienas“) pamiršo misiją operatyviai informuoti apie vertingas knygas, parodas, spektaklius, koncertus, pristatyti ir reflektuoti svarbius meno reiškinius, nuosekliai supažindinti su tuo, kas leidžiama ir rodoma Lietuvoje, kas vyksta pasaulyje. Ypač pasigendu knygų recenzijų.
Esmė – ne keltis ar nesikelti į internetą: kultūros leidiniams dabar svarbu išsaugoti nepriklausomą ir profesionalią nuomonę, netapti sparčiai į naujuosius viduramžius žengiančių masių aptarnaujančiu personalu.
Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?
Stengiuosi žiūrėti kuo daugiau filmų kino festivaliuose, nes paprastai vertingiausi retai tampa kino teatrų repertuaro dalimi. Nemanau, kad profesionalus menas turi konkuruoti su mėgėjais ar „popsininkais”. Tai tik tuščias jėgų švaistymas. Pirmiausia reikia išmokti gerbti bet kurios srities profesionalus. Turėtų būti daugiau ir efektyvių profesionalaus meno rėmimo programų. Tačiau kol politikams negėda kartu su mėgėjais ar šou verslo atstovais dalyvauti įvairiuose iš esmės pornografiniuose reginiuose ir renginiuose, matyt, to dar per anksti (arba jau per vėlu) tikėtis.
Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?
Visoms sritims reikia paramos – finansinės ir moralinės. Reklama ir rinkodara Kultūros tarybai neverta užsiimti, bet parama profesionalaus meno ir aukštosios kultūros sklaidai – būtina.
Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?
Tikrą laimės jausmą šią vasarą išgyvenau Nacionalinėje dailės galerijoje, Mindaugo Navako parodoje „Šlovė buvo ranka pasiekiama“. Didžiulį įspūdį paliko Luko Geniušo rečitalis Vilniaus festivalyje. Parodos ir koncertai panašių įspūdžių suteikia dažniau nei literatūra. Man svarbius klausimus dažniau kelia lenkai, analizuojantys ir reflektuojantys pastarųjų dvidešimt penkerių transformacijos metų permainas. Lenkų menininkai fiksuoja, kaip keičiasi visuomenė, jos vertybės, požiūris į nacionalinį savitumą ir istoriją, kaip postkomunistines visuomenes veikia vartojimo ir liberalieji idealai, jie gilinasi į kintančios nacionalinės tapatybės problemas, drąsiai kalba apie kaltę ir atsakomybę už Lenkijos žydų likimą, jie atviri pasauliui ir savo kaimynams. Gal todėl net pastarųjų metų mūsų teatro įspūdžius užgožė Kšyštofo Varlikovskio spektakliai. Skaitau jaunosios ir viduriniosios kartos rašytojų – Andrzejaus Stasiuko, Joanos Bator, Ščepano Tvardocho, Mikolajaus Lozinskio, Ignaco Karpovičiaus, Olgos Tokarčuk prozą. Jie rašo apie universalius dalykus, su kuriais nuolat susiduria visi mūsų geografinių platumų gyventojai. Lietuvių literatūroje to, deja, nerandu. Apskritai, ritualiniai šokiai aplink naują dujų terminalą negali užgožti kultūrai svarbių problemų, nes, man regis, ji tampa vis uždaresnė ir provincialesnė. Patriotizmas pas mus vis dažniau suvokiamas kaip pasitenkinimas savimi („LRT Kultūra“ jau net siūlo ne tik skaityti lietuvių literatūrą, bet ir iš anksto ja didžiuotis), iš nacionalinės kultūros eliminuojamos sudedamosios jos dalys – lenkų, žydų, rusų, latvių, baltarusių. Akivaizdžiausiai tą uždarumą išryškina pastangos paversti Vilnių lietuvišku kaimu, bet juk taip nuskurdinamas ne tik daugiakultūris miestas, bet ir visi jo gyventojai.
Kokia Jūsų, kaip kūrėjos, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėkmę?
Nesijaučiu kūrėja, tad kompiuterio ekranas ir virš galvos kybantys „mirtini“ terminai – man lyg lemputė akademiko Ivano Pavlovo šuniui.
