Strazdelis, dar mokiniu būdamas, vasaros laiku mokęs vaikus kokiame dvare (begne Kriaunų Weisenhofo?). Gražioje dienoje išsivedęs savo keturius mokinius toli miškan pasivaikščiotų. Linksmai bežaidžiant, mokytojas pamatęs didelį debesį užeinant.
– Skubykim namulio, – sakąs jis vaikams.
Ė tie pavargę, ypač mergaitės, nei paeit nebegalį. Strazdelis jaučiąs, kaip namie vaikų motyna nerimauja, ė ir jam pačiam nesmagu vaikai sulydyti.
Priskina lazdelių, greit jas nugeni, padalija vaikams, ima sau vieną ir sako:
– Tiesa, mes pavargę, eiti nebegalim, taigi sėskim ant žirgelių ir jokim raiti…
Su džiaugsmu vaikai, apžergę lazdeles, ėmę bėgt drauge su mokytoju iš visų spėkų. Parbėgę dar prieš vėtrą, linksmai sakinėję motynai:
– Mes nepavargom, mes raiti parjojom…
Iš kun. Antano Strazdo gyvenimo ir raštų. Spaudon prirengė J. Basanavičius. Vilnius: M. Kuktos sp. 1911 m.
***
Mūsų Tautai kaip niekad šiandien yra reikalingi ūpą įkvepiantys žodžiai ir pasakojimai stiprinantys spėką. Jų versmės slypi tautinėje kultūroje. Ir Tautos dvasia iš jų kyla. Uolūs mūsų protėvių vertybių „dekonstruktoriai“ stengiasi juos nuvainikuoti ir sumenkinti, tačiau mes privalome liūdyti jų gyvybingumą bei veiksmingumą savo gyvenimais išsaugodami jas ir perduodami savo vakams.
Nuostabu 🙂
Taip, vaikus nuo mažens traukia jojimas. Iš to potraukio kilo jojimo žaidimas – joti apsižergus lazdą. Ryšys čia paslaptingas – mitopoetinis . Jojama žirgais, – apsižergus, žirginius pavasarį išleidžia lazdynai… Gražus ir dvasiškai gilus senasis baltų pasaulis, pilnas vienybės su gamta, darnos santykiuose vienas su kitu, šeimoje. Visa tai dingo, pražuvo…, – “tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko”…