A.Juozaitis. Tėvynė ir Laisvė

Vidutinis lietuvis gerokai mažiau pažįsta vidutinį latvį negu latvis – lietuvį. Mes net neįsivaizduojame, kiek giliai esame įlindę latviui į širdį.  Žengia mūsų brolis žingsnį ir dirsčioja per petį – ar tik neįspaudė lietuviškų pėdų? Tai jau taip: dar Aspazijos ir Rainio laikais, vadinasi, prieš gerus šimtą metų latvių klasikai savo kūriniuose apie lietuvių didvyriškus darbus kalbėjo. Nes tuo metu patys lietuviai Lietuvoje dar tylėjo.

Toliau – gražiau. Štai kad ir Laisvės paminklas Rygos centre. Pagrindinio valstybės monumento idėja sunkiai skynėsi kelią, dėl jos ietys lūžo jau 1923 metais. Latviai vis svarstė ir ginčijosi, kur, kaip ir kokį simbolį pastačius. Apsisprendė tik tada, kai prabilo autoritetingiausias to meto politikas A. Z. Mejerovicas. Jis ėmė ir parodė ranka į Kauną: „Broliai lietuviai jau turi!“ Taip 1928 metais priešais Karo muziejų iškilusi Juozo Zikaro „Laisvė“ tapo pavyzdžiu Rygai. O kadangi Ryga buvo (ir lieka) tris kartus didesnė už mūsų Laikinąją, vadinasi, tėvynės-moters simbolis ant postamento turėjo būti tris kartus įspūdingesnis.

Antra tiek lietuviškos įtakos – paminklo autorius. Juo tapo 1929 metais konkursą vieno balso persvara laimėjęs Karlis Zalė. Gimęs Mažeikiuose, vadinasi, kone lietuvis.

Būta ir trečios – tai tėvynės-moters „ikona“. Latviai ją vadina švelniu lietuvišku vardu „Milda“. Ir ne šiaip sau, o su gilia prielaida. Pasirodo, moters grožio idealu kūrėjui tapusi… lietuvaitė. Ji buvo anuometinė K. Zalės kaimynė Milda Jasikienė. Taigi tokia ta Galatėja, ta latvė-lietuvė-baltė. Stovi ji dabar virš Rygos stogų ir laiko dangaus skliaute tris auksines latvių žvaigždes-žemes. Nuo 1935 metų lapričio 18-osios stovi.

Per stebuklus ir kančias išstovėjo „Milda“ visas okupacijas ir baisybes. Nebuvo nutrintas net užrašas nuo postamento – „Tėvzemei un brivibai“ („Tėvynei ir Laisvei“). Užrašas – tai valstybės žmogaus idėja, jo gyvenimo kodas. Užrašo autoriui Karliui Skalbei nebuvo lemta sulaukti laisvos Latvijos, tačiau sulaukė palikuonys.

Galingą, spinduliuojantį naktyje užrašą sugalvojo paprastutė žmogaus mintis. Ir niekas, o niekas nepasikėsino į jį, nors padaryti tai buvo labai lengva. Ir sulaukė užrašas antrosios Laisvės.

Kai atėjo nihilizmo laikai.

Valstybės prezidentas ir Saeimos valdžia taip pat ateina nusilenkti „Mildai“. Daro tai su palydomis, paradais ir trimitais. Keliolika kartų per metus. Ir vis guldo gėles bei vainikus ant granito. Tačiau niekas neklausia, ar teisinga žodžių tvarka. O jau laikas klausti.

Gal jau laikas keisti žodžius vietomis: pirma parašyti „Laisvė“, o tik paskui –­ „Tėvynė“?

– Kodėl jau taip?! – išsižioja latvių Kindziulis. – Man be Tėvynės nėra gyvenimo!

Bet Kindziulis ir lieka išsižiojęs. Nes eina ir eina prie paminklo išsižiojėlių minios. Daugybė Europos Sąjungos turistų. Kai šie stabteli „Mildos“ papėdėje ir užverčia galvas į žvaigždes, gidai kyšteli klausimėlį: „Ar teisinga ši žodžių tvarka? Ką pasakysite, ES piliečiai?“ ES piliečiai nė nesusičiaupę šaukia: „Neteisinga! Kokia gali būti tėvynė be laisvės?!“

Taigi – atėjome į ES. Direktyvos ir iš mūsų pareikalaus teisingos tvarkos.

Štai tokie lietuvių Kindziulio sociologiniai tyrinėjimai Rygos širdyje. Ta širdis tvinksi ir šaukia: „O tempore, o mores!“ Širdis jaučia, kokia liaudimi virsta ES piliečiai. Ir kuo mes turėsime virsti, kai vidutinis europietis neilgai trukus praris vidutinį latvį ir vidutinį lietuvį, – kad dar mažiau pažintume vienas kitą?

Neužmirškime, kad tada mažąja raide reikėtų rašyti ne tik žodį „tėvynė“, bet ir „laisvė“.

Tačiau šito dar nelinkėkime broliams latviams. Nes atėjo lapkričio 18-oji, Latvijos Respublikos 93-iosios metinės.