Olimpinės žaidynės kitaip (I): 1170 metų gyvavęs „antikinis Vudstokas“, kuriame sportas – tik tarp kitko

Pasaulis artimiausias porą savaičių gyvens olimpiniu ritmu. Sunku patikėti, tačiau antikinės Olimpinės žaidynės su romantika ir idealais praktiškai neturi nieko bendra. Taip tvirtina ir iš koto verčiančius argumentus dėsto istorikas Tonis Perotetas (Tony Perrotet). Jo pastebėjimai – išties netikėti ir net šokiruojantys. Mirtini išpuoliai paliaubų metu pačioje olimpinių žaidynių šventovėje, atletų priesaika ant kruvino kuilio mėsos gabalo, teisėjų pareiga atletų organizmus „pripumpuoti“ stimuliuojančių medžiagų, korupcija, dėl kurios olimpiniu čempionu tapti sugebėjo net ir imperatorius Neronas – beje, rungties metu iškritęs iš kovos vežimo. Ir tai – tik žiedeliai.

T. Perotetas su „National Geographic“ bendravo dar prieš 2004 m. Atėnų Olimpines žaidynes. Tačiau jo pastebėjimai šokiruoja net ir šiandien.

„Antikinės Olimpinės žaidynės būdavo ne kas kita, o nežabotos pagonių linksmybės ir bakchanalijos, – tvirtina knygos „The Naked Olympics: The True Story of the Ancient Games“ („Nuoga olimpiada: tikroji antikinių olimpinių žaidynių istorija“) autorius, istorikas Tonis Perotetas (Tony Perrotet). – Tai buvo tikras „antikos Vudstokas“: jokios sanitarijos ir higienos, milžiniški prostitucijos mastai, lūžę kaulai, gyvūnų skerdimas aukojimui ir netgi dopingas. Na, dar ir sportas.“

Olimpinės žaidynės anuomet buvo rengiamos taipogi kas ketverius metus – nuo 776 pr. Kr. iki 394 m. po Kr. Taigi, iš viso – net 1170 metų. Nesunku paskaičiuoti, jog per tiek laiko turėjo būti surengtos 292 ar 293 Olimpinės žaidynės (palyginimui, Londone vyksta 30-osios modernios Olimpinės žaidynės). Antikinės žaidynės – neabejotinai ilgiausiai gyvavęs antikinis renginys.

„National Geographic“ („N. G.“): Kur slypi tokio antikinių žaidynių ilgaamžiškumo paslaptis?

T. Perotetas: Tai buvo neeilinis spektaklis, kuriame sportas buvo tik vienas didžiulės, visa apimančios fiestos elementas. Visų pirma ir svarbiausia yra tai, jog tai buvo religinis renginys, kuris būdavo rengiamas švenčiausioje Antikos pasaulio vietoje. Antikines žaidynes gaubė nenusakoma tradicijų ir šventumo aura.

O štai nūdien olimpiada yra grandiozinis, pasaulinis renginys, tačiau religijos elemento, būdingo senovės žaidynėms, jame neliko nė kvapo. Anais laikais aukojimo ritualai sudarydavo tokią dalį žaidynių, kokią šiandien sudaro sportas. Ir, žinoma, būdavo visi kiti periferiniai festivalio dalykai: vaidinimai, nauji rašytojai, nauji oratoriai, nauji dailininkai, skulptoriai. Taipogi ir fakyrai, būrėjos iš delno ir prostitutės. Žodžiu – totalus pagoniškų pramogų užtaisas.

„N. G.“: Šiandien Olimpinių žaidinių idealais laikomi kova, draugystė ir kultūra. Ar tokių idealų būta ir antikinėse žaidynėse?

T. Perotetas: Senovės žaidynes mes paprastai įsivaizduojame labai sentimentaliai, romantizuotai. Tačiau džentelmeniškas elgesys ir riteriškumas labiau priskirtinas XIX a., karalienės Viktorijos epochai.

O štai Senovės Graikijoje, ko gero, labiausiai įkvepiantis idealas buvo karo moratoriumas. Šventas dalykas, šventa sąlyga, leidusi piligrimams saugiai pasiekti žaidynes. Tačiau skubėti idealizuoti senovės graikus nederėtų. Karų jie nenutraukinėdavo. Na, gal tik žaidynių vietoje paskelbdavo paliaubas. Pagrindinė senovės graikų nuostata ir siekis – išvengti bet ko, kas galėtų sukliudyti žaidynių rengimą ir vyksmą. O visa kita – nesvarbu. Jei norėdavai karo kur nors Sicilijoje – mielai prašom: paliaubos ten negaliodavo.

Beje, Antikos istorijoje būta epizodų, kai paliaubos būdavo sulaužomos. Štai 364 m. pr. Kr. žaidynių organizavimo kontrolės svertai išslydo iš organizatorių rankų, nes jie įsitraukė į politiką. Kad atkeršytų naujiesiems žaidynių rengėjams, jie (ankstesnieji žaidynių organizatoriai!) juos užpuolė tuo metu, kai Atėnuose vyko žaidynės – per patį imtynių rungties įkarštį. Tas niekingas mūšis vyko pačiame šventovės centre – lankininkai strėlėmis į oponentus šaudė tiesiog nuo šventyklos sienų.

Tačiau žiūrovai į tokį įvykių posūkį sureagavo labai ramiai: užuot stebėję imtynes, jie pradėjo žiūrėti susišaudymą. Ne tik žiūrėjo, bet ir audringomis ovacijomis palaikė abi priešininkų komandas – kaip tikrose sporto varžybose.

„N. G.“: Kame slypi žaidynių ištakos?

T. Perotetas: Šis momentas istorijos ir laiko dimensijose, deja, pasimetė ir pražuvo. Senovės graikai žaidynių rengimui turėjo ne vieną mitologinę priežastį, tačiau dėl ko iš tikrųjų buvo pradėtos rengti žaidynės, niekas tiksliai nežino.

Žaidynės būdavo dedikuojamos dievui Dzeusui. Atletinės žaidynės buvo populiarios visoje senovės Graikijoje, tačiau Olimpinės žaidynės netrukus tapo garbinimo objektu – veikiausiai dėl sąsajų su Dzeuso šventumu. Pirmojoje olimpiadoje buvo varžomasi tik bėgimo rungtyje – beje, jos nugalėtoju tapo virėjas Koroibosas (Coroebus arba Koroibos).

„N. G.“: Kaip Antikos laikais atrodydavo atidarymo ceremonijos?

T. Perotetas: Tokios pat įspūdingos, kaip ir dabar. Šventyklon suplūsdavo visi atletai – čia jie privalėdavo duoti priesaiką priešais bauginamą žaibais besisvaidančio Dzeuso statulą. Jie turėdavo prisiekti kruvinu kuilio mėsos gabalu, jog jie laikysis žaidynių taisyklių ir pergalės šiukštu nesieks jokiomis nesąžiningomis gudrybėmis.

Teisėjų rūpestis būdavo sužiūrėti, kad atletai būtinai naudotų stimuliuojančius preparatus – dopingą. Tačiau dar populiaresnis žaidynių elementas būdavo priešininkų iškeikimas. Pasitaikydavo atvejų, kai atletai taip sėkmingai iškoneveikdavo savo oponentą, jog šis būdavo visiškai išmuštas iš vėžių ir/ar net nebegalėdavo stoti dvikovon.

Kitas neatsiejamas antikinių žaidynių atributas – korupcija. Ji žaidynėse kerotis pradėjo maždaug IV a. pr. Kr. – kai boksininkas Eupolusas (Eupolus) buvo sugautas duodantis kyšį varžovui už tai, kad šis pasiduotų. Jis sulaukė nuožmios bausmės. Tačiau korupcija taip niekur ir nedingo.

Pavyzdžiui, imperatorius Neronas vienose Olimpinėse žaidynėse šitaip netgi tapo karo vežimų rungties čempionu – nors iš vežimo jis iškrito. Tai buvo išties žeminantis ir gėdingas žaidynių istorijos momentas. Nepaisant to, olimpiados buvo laikomos švariausiomis atletų žaidynėmis.

„N. G.“: Kaip atletai ruošdavosi žaidynėms?

T. Perotetas: Į greta Atėnų buvusį Elio miestą jie turėdavo atvykti iki žaidynių pradžios likus mažiausiai vienam mėnesiui. Elis buvo ne kas kita, o pirmasis istorijoje olimpinis kaimelis. Jame atletai turėdavo laikytis alinančio treniruočių režimo – sistema atsijodavo tuos, kurie būdavo per silpni olimpiniams standartams.

Jei atletas nepakliūdavo į žaidynes, tai nebuvo laikoma gėdingu dalyku (pvz., jei Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė nebūtų patekusi į finalinį Londono žaidynių etapą). Tačiau jei atletas iš žaidynių iškrisdavo joms vykstant ir nepasibaigus, ta prilygdavo siaubingam pažeminimui. Iki mūsų laikų yra išlikusi istorija, kaip vienas stambaus sudėjimo imtynininkas atėjo į treniruotę. Vos tik jis nusimetė viršutinius rūbus, visi kiti atletai išsyk savo noru pasitraukė iš olimpinių žaidynių atrankos, nes manė, jog įveikti tą vyruką nėra jokių šansų.

(Laukite tęsinio).