Penkios Lietuvos meteorologijos stotys – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Nidos – įtrauktos į pasaulio šimtamečių meteorologijos stočių sąrašą. Jį sudarė Pasaulinė meteorologijos organizacija (PMO), kad būtų galima stebėjimų duomenimis pagrįsti dešimtmečių ir šimto metų klimato pokyčius. Tokias stotis siūloma vadinti šimtametėmis klimato stotimis. Informacija apie viso pasaulio šimtametes klimato stotis bus pateikta kataloge, kuris turėtų būti parengtas iki neeilinės PMO kongreso sesijos, vyksiančios spalio mėnesį Ženevoje.
Kaip sakė Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Informacijos skyriaus vedėja Irutė Švedienė, mūsų šalyje oro temperatūra matuojama nuo 1777-ųjų Vilniaus mieste. Krituliai ir oro slėgis Vilniuje pradėti matuoti 1871 m., vėjo greitis ir kryptis – 1876 metais. Klaipėdos meteorologijos stotyje oro temperatūra, vėjo greitis ir kryptis matuojami nuo 1830 metų. Kauno meteorologijos stotyje aprašomojo pobūdžio informacija pradėta rinkti 1834 m., o oro temperatūra, krituliai, santykinė drėgmė, atmosferos slėgis, vėjo greitis ir kryptis pradėti matuoti 1892 metais. Nidoje 1898-aisiais pradėti fiksuoti krituliai, o Panevėžyje oro temperatūra, krituliai, debesuotumas, vėjo greitis, kryptis, sniego danga ir reiškiniai – 1902 metais.
Remiantis daugiau nei 240 metų Lietuvoje atliekamais matavimais, galima įvertinti natūralius ir žmogaus veiklos sukeltus klimato svyravimus. Palyginti su XX a. pradžia, mūsų šalyje vidutinė metinė temperatūra pakilo 0,7–0,9 °C. Nors Lietuva yra perteklinio drėkinimo zonoje, vis dažniau kartojasi vasaros sausros (1992, 1994, 2002, 2006). Kritulių kiekis šalies teritorijoje keičiasi nevienodai – vienur mažėja, kitur didėja, bet šie pokyčiai nėra labai dideli. Jų kiekis dažniausiai didėja šaltuoju metu laiku ir mažėja šiltuoju. Vis didesnę dalį šaltojo laikotarpio kritulių sudaro skystieji krituliai. Dažniau kartojasi ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai su vis didesniais padariniais žmogui ir jo gyvenamai aplinkai. Todėl siekiant sumažinti neigiamą tokių reiškinių poveikį ir laiku perspėti gyventojus apie galimus pavojus, labai svarbūs kasdieniai meteorologinių ir hidrologinių reiškinių stebėjimai ir jų prognozavimas.
Klimatas Žemėje kinta dėl Žemės III-jo bei IV-jo fizinių judėjimų, bet ne dėl oro taršos, Pastarasis faktorius, suprantama, yra labai nepageidaujas ir žmonių sveikatai bei gamtai žalingas, tačiau su klimato kaita neturi nieko bendro.
Erų sanduroje mūsų dabartinis šiaurinis Žemės ašigalis buvo visiškai nusigręžęs nuo Saulės, pietinis, atvirkščiai, buvo atgręžtas į Saulę. Pastoviai vykstant žemės ašigalių inversijai (tai ir yra III-sis geofizinis procesas), šio tūkstantmečio pabaigoje prieš Saulę jau atsidurs mūsų šiaurinis ašigalis, o pietinis, atvirkščiai- nusisuks nuo Saulės.
Dėl šios priežasties šiauriniame ašigalyje klimatas atšils ir įsivyraus tūkstantmetė Diena bei Vasara, o pietiniame-atšals ir įsivyraus tokios pat trukmės Žiema bei Naktis. Būtent tai ir yra pagrindinė klimato kaitos Žemėje priežastis.
Kadangi šiame tūkstantmetyje temperatūros skirtumas tarp vandens ir oro masių pusrutuliuose pastoviai didės, didės ir jų apikaita. Tūkstantmečio pabaigoje šis skirtumas pasieks maksimumą, todėl dažnesni bei galingesni bus ir uraganai, ir taifūnai, ir tornadai.