
Britų politologas ir sociologas Kolinas Kraučas (Colin Crouch) yra perspėjęs, kad vis labiau įsivyrauja postdemokratija – paradoksali politinė santvarka, kai formaliai išlieka visi demokratinei santvarkai būdingi instituciniai pavidalai: veikia valdžių padalijimo principas, vyksta reguliarūs rinkimai, niekas formaliai nevaržo valdžios kritikos žiniasklaidoje, kita vertus, didžiąją visuomenės dalį vis labiau apima slogus bejėgiškumo jausmas, politinis ir ekonominis elitas užsisklendžia savame pasaulyje ir rūpinasi išskirtinai jo interesais, o skirtumai ir įtampa visuomenės viduje tik didėja. Vienas iš išskirtinių postdemokratijos būvio bruožų – įprotis nutildyti kitaminčius argumentais, jog esą jų pozicija nedera demokratinei visuomenei, jie esą turi gerbti teisinės valstybės procedūras. nors realiai už demokratinio fasado paprastai tėra kelių galingų interesų grupių kova dėl viešo gyvenimo režisieriaus pozicijos.
Prieš aštuonerius metus britų mąstytojų pateiktą diagnozę pastaraisiais metais patvirtina itin padidėjusi socialinė įtampa, prasiveržianti skirtingais pavidalais. Tai, kad panaši įtampa kyla absoliučioje daugumoje šiuolaikinių valstybių, liudija, jog jos susijusios ne vien su kurios nors valstybės valdančiojo elito ydomis, bet yra sisteminio pobūdžio. Protestai prieš Volstrito diktatą, jaunimo maištas Londone, opozicijos vaikštynės Maskvoje ar gyvoji barikada Garliavoje – labai skirtingi, tarsi visiškai tarpusavyje nesusiję protesto proveržiai, tačiau visi jie turi tą patį nepasitenkinimo atotrūkiu tarp įvaizdžių ir tikrovės prieskonį.
Baltos juostelės, kurios yra tapusios opozicijos V.Putino režimui atributu, kol kas vienija labiau nei bendras suvokimas, ko griebtis. Rusijoje formaliai veikia demokratinės institucijos, nors akivaizdu, jog jos tarnauja ne tiek margaspalvės ir išsiskaidžiusios visuomenės, bet tvirtai valdžios vairą laikančio elito reikmėms. Opozicijos protestai kiek erzina valdžią, tačiau kol kas nekelia dabartinio elito dominavimui didesnės grėsmės.
Taip pat kol kas nesunkiai kontroliuojamas ir judėjimas „Užimk Volstritą“, kuris ne tiek siūlo racionalią sistemos pertvarkymo programą, kiek išreiškia bendrą jausmą, jog sistema nėra teisinga. Smurto protrūkis Londone, kai jaunimas siaubė parduotuves ir kitus pastatus, aiškintas britiškos socialinės rūpybos sistemos ydomis ir tuo, jog esą užaugo karta, akcentuojanti tik savo teises, bet nesuvokianti, ką reiškia atsakomybė. Galbūt ir taip, nors formaliu neramumų pretekstu tapo policijos pareigūnų smurtas prieš juodaodį jaunuolį, o protestuose dalyvavo ne vien chuliganai, bet ir žmonės, kurie tvirtino, kad valdantysis elitas ne tarnauja visuomenei, bet ją išnaudoja.
Kaip tvirtina psichologai, išgyventas bejėgiškumo jausmas turi tendenciją peraugti į smurtavimą, nes šis suvokiamas kaip vienintelė priemonė siekti permainų. Tad galima teigti, kad smurtas yra natūralus postdemokratinių visuomenių palydovas, kai žmonės pajunta, jog visos oficialios kalbos, kad jie yra tikrieji valstybės šeimininkai, nuo jų apsisprendimo ir iniciatyvos itin daug kas priklauso, tėra retorinės įmantrybės, kuriomis bandoma nukreipti dėmesį nuo reguliariai išgyvenamo bejėgiškumo prieš sistemą jausmų.
Taip pat ir dabartinius pilietinius protestus Lietuvoje nėra sąžininga aiškinti vien kaip kaltinimų pedofilija bylos sukeltomis emocijomis. Gegužės 17-osios dienos šturmas, kai šimtai policininkų pro gyvąją barikadą brovėsi paimti vaiko, yra skaudaus susipriešinimo, kuris neatsirado per dieną ar kelis mėnesius, simptomas.
Suprantu dalies žmonių pagundą paprasčiausiai užsimerkti ir nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta. Esą policija šįsyk paprasčiausiai atliko savo darbą, turime teisėtą Seimą, Vyriausybę, teismus ir palikime viską spręsti jiems. Tačiau, kad ir kaip stengtųsi įtakingiausios žiniasklaidos priemonės niekinti protestuotojus, akivaizdu, jog šiandien protestuoja ne minia, reikalaujanti duonos ir žaidimų, bet pirmiausia žmonės, kuriems ne tas pat, kokioje valstybėje gyvename, kurie artikuliuoja stiprėjantį bendrą pojūtį, jog valstybės pamatai gerokai papuvę.
Matome, kaip teisiami signatarai, kurių visa kaltė, jog nesutiko su reikalavimu prieš pat protesto mitingą keisti jo laiką ir vietą, kaip niekinamas žuvęs karininkas, tyręs elito nusikaltimus, kaip šaipomasi iš tų, kurie sunerimo dėl galimo vaikų seksualinio išnaudojimo, kaip į senatį nugarma bylos dėl mūsų pinigų iššvaistymo, kuriose kaltinimai nukrypsta į kurį nors įtakingą veikėją.
Girdime aiškinimų, kad protestai silpnina valstybę, jog turime griežtai laikytis valdžios nustatytų teisinių procedūrų. Visa tai labai primena paskutinius Sovietų Sąjungos metus ir anuometinę valdžios retoriką. Tiesa, šiandien tarsi turime savą valdžią ir valstybę, kurios Konstitucijoje parašyta, kad tauta yra jos šeimininkė. Deja, susidaro įspūdis, kad valdžios teikiamos galios skonį pajutę žmonės apie tai labai greitai pamiršta. Ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šiandienos valstybių politinis elitas linkęs susitapatinti su valstybe ir naudoti politines institucijas, kaip savo interesų įgyvendinimo įrankius. Tai pakeisti nėra paprasta, nepakanka perstumdyti valdžios kėdes ar vieną draugų grupę pakeisti kita. Tokioje situacijoje į protestų judėjimą turėtume žiūrėti ne kaip į ligos simptomą, bet kaip į raginimą grįžti nuo postdemokratijos retorikos prie autentiškos demokratijos, kurioje laisvi žmonės tariasi ir įgyvendina bendrąjį gėrį.
Spėju, kad viso to priežastimi tapo vidinio cenzoriaus – sąžinės – sunaikinimas vardan primityviojo dievo – pinigų. Be sąžinės, padorumo neveikia jokia sistema, telieka tik jos katikatūra. Tą ir matome tiek ir pas mus, tiek ir kitur. Ypač mažas valstybes į pražūtį stumia partine sistema pagrįstas vyriausybių sudarymas. Tai neigiamai veikia net ir dideles valstybes. Vadovauti ir už tai asmeniškai atsakyti privalo specialistai, bet ne politinio pasitikėjimo principu parinkti veikėjai. Šiuo metu žinios nuvertintos netgi gydymo įstaigose, nes niekam (??) nėra svarbu darbo rezultatai, pasiekimai, o svarbu tik, kad gražiai atrodytų ataskaitose ir pan. Dabar daug kur yra tik pozavimas, apsimetinėjimas, darbo ir veiklos simuliavimas, gražbilystės. Būtent tai stumia mus į pražūtį. Įstojimas į Europos sąjungą buvo to proceso pradžia, kadangi sviarbiausia tapo nutautinti visuomenę, nesvarbu į kurią pusę (rusų ar vakariečių). Tada galima bus tvarkyti mus kaip norima. Tam ir per TV kanalus brukami filmai beveik vien su nenormalumais – pratinant visuomenę prie jų (vampyrai, vilkolakiai, iškrypėliai… – beveik visi vaizduojami tokie teigiami “geriečiai”). Tai daroma per pinigus: sumokant už straipsnius, pigiau parduodant “reikiamus” filmus TV kanalams …
Na, Londono riaušes gal tik su Talino įvykiais galima būtų lyginti… Abiem atvejais valdžią galima būtų kaltinti nebent dėl to, kad per daug terliojosi su atmatomis. Čia kaip tik tas atvejis, kai demokratinis požiūris yra žalingas. Panašiai ir su Volstrytu – gauja anarchistų išsidirbinėja, nes jiems leidžia. Šitai faunai visiškai nesvarbu, ar kas nors gerai, ar blogai – jie tiesiog betvarkę mėgsta. Tiek, kad riaušių nekelia. Manau, šie pavyzdžiai nėra labai tinkami straipsnio minčiai pagrįsti.
aš vartočiau terminą (tikriausiai jis irgi neoriginalus) – ne post, o imitacinė demokratija, kokia pas mus ir veikia 100 proc.
Manau labai teisingos p. Arūno mintys.
Labai teisyngas straipsnis,reikia tik melstis Dievo,kad visiems zmonems tas daeitu,,kad suprastu esme taip,kaip supranta Gerb. A Navickas.Pagarba. Jam.