Net gyvūnus nuoširdžiai mylintys šeimininkai namus dažniausiai renkasi pagal savo ar vaikų poreikius ir tikisi, kad šuo prisitaikys. Nors pirmenybė žmogaus reikmėms yra logiška, gyvūną auginanti architektė ir interjero dizainerė mato daugybę galimybių suderinti visų poreikius ar išvengti klaidų.
Šiuolaikinė architektūra ir urbanistika daug dėmesio skiria „žmogiškajam masteliui“, humaniškoms erdvėms, empatijai ar tiesiog kokybiškai žmogaus kasdienybei. Erdvių kūrėja, studijos „Aform“ įkūrėja Aurelija Jurkonė taip pat sako, kad kaip profesionalei jai svarbiausia ne buto plotas, o savininko gyvenimo scenarijus.
Tačiau pati gyvūną auginanti ir ne vieną į gyvūnus atsižvelgiantį interjerą sukūrusi architektė pastebi, kad šioje lygtyje kartais gali dingti faktas, jog daugybės žmonių kasdienybė ir laisvalaikis neatsiejamas nuo gyvūnų.
„Gera architektūra prasideda nuo klausimo: kaip čia bus gyventi kasdien? O tas kasdienis gyvenimas daugeliui šeimų šiandien neįsivaizduojamas be gyvūno. Kai sukuriame aplinką, kurioje patogu vaikščioti su šunimi, beveik visada sukuriame geresnę aplinką ir žmogui“, – teigia A. Jurkonė.
Kas nepasiteisina
Architektės nuomone, šiandien didesnė dalis būsto pirkėjų vis dar pirmenybę teikia žmonių poreikiams ir skoniams, arba bent jau neatsižvelgia į tai, kokią įtaką jie gali turėti augintiniui. Čia ji nurodo kelias dažniausiai pasitaikančius atvejus.
„Pirmiausia – pernelyg didelis dėmesys buto interjerui ir per mažas aplinkai. Žmonės daug energijos skiria labai gražiam, funkcionaliam būstui, bet jei artimiausias parkas už poros kilometrų, tai taps kasdiene problema. Taip pat dažnai neįvertinamas aukštas. Kol šuo jaunas ir sveikas, viskas puiku, bet jam senstant ar sergant, kiekviena kelionė netgi liftu taps sudėtingesnė“, – pasakoja A. Jurkonė.
Ji atkreipia dėmesį, kad butus įsirengiantys žmonės dažnai nepagalvoja apie akustiką. Pavyzdžiui, jei namuose girdisi kaimyno žingsniai ar lifto garsai, jautresni šunys gali į tai pradėti reaguoti lojimu. Tad gera garso izoliacija komfortą kuria ne tik žmonėms.
„Dar vienas įdomus paradoksas – žmonės dabar svajoja apie panoraminius langus nuo grindų iki durų, bet šuniui tai kai kada gali tapti nuolatiniu televizoriumi. Tad pravažiuojantis dviratininkas, katė ar kurjeris tampa dienos įvykiais, o kartais – nuolatiniu lojimu. Tai geras pavyzdys, kai architektūrinis privalumas vienam šeimos nariui tampa iššūkiu kitam“, – nurodo architektė.
Tarp kitų tokių atvejų ji mini pačios matytą visiškai baltą, minimalistinį interjerą su blizgiomis grindimis. Tik įsikrausčiusi šeima suprato, kad šuo visgi bijo ant jų eiti. Tad šiuo atveju kloti kilimus teko ne dėl estetikos, o dėl gyvūno pasitikėjimo.
Ką patartų
Architektės nuomone, gyvūno gyvenimo kokybę dažniau lemia ne kvadratiniai metrai ar būsto tipas, o žmogaus gyvenimo būdas. Jei šeimininkas aktyvus, daug laiko leidžia lauke, o namai sukurti taip, kad juose patogu gyventi visiems šeimos nariams, butas tikrai gali būti puiki vieta šuniui.
Kalbėdama apie augintiniams ir šeimininkams patrauklią aplinką, A. Jurkonė pataria ieškoti daugiabučių projektų su aiškiomis, patraukliomis ir nuo gyvenamųjų langų kiek atitrauktomis zonomis augintiniams.
Išmintingai suprojektuotomis tokio pobūdžio erdvėmis bus patogu naudotis visiems – ir gyvūnams, ir jų šeimininkams, ir kaimynams. O rajono masteliu ji ieškotų ne tik šunų aikštelės, bet ir, dar svarbiau, vientiso pėsčiųjų takų tinklo, parkų, medžių, apšvietimo, galimybės saugiai vaikščioti anksti ryte ar vakare, gerai suplanuotų viešųjų erdvių.
„Renkantis konkretų butą vertinčiau tai, kaip lengvai galima išeiti į lauką. Jei kasdien tenka keturis ar penkis kartus lipti iš dešimto aukšto, laukti lifto, eiti per uždarus koridorius, tai tampa nepatogu tiek žmogui, tiek gyvūnui“, – teigia A. Jurkonė.
Pačių namų viduje ji pataria atkreipti dėmesį į grindų medžiagas. Pavyzdžiui, kinologai augintiniams rekomenduoja kokybišką vinilą, nes plytelės šuns sąnariams nebus smulkmena. Taip pat svarbu, kad medžiagos būtų atsparios drėgmei ir lengvai valomos – šiuo aspektu medinė grindų danga nebus nei atspari skysčiams, nei praktiška.
„Visada atkreipiu dėmesį į natūralią šviesą ir vaizdą pro langus. Daugelis šunų mėgsta stebėti aplinką, tačiau langai į itin triukšmingą gatvę gali tapti nuolatiniu stimulu loti. Kartais ramesnis vaizdas į medžius yra daug didesnė vertė nei panoraminis miesto peizažas. Svarbi ir vieta prie įėjimo – kur bus laikomas pavadėlis, rankšluostis po lietaus, dubenėliai ar šuns reikmenys. Tai atrodo smulkmenos, tačiau jos labai lemia kasdienio gyvenimo patogumą“, – sako erdvių kūrėja.
Apskritai, pasak jos, geras būstas yra tas, kuriame visi šeimos nariai, nepriklausomai nuo to, ar turi dvi, ar keturias kojas, ir kuriame visi jaučiasi vienodai laukiami.
Nors A. Jurkonė minėjo, kad apskritai pirmenybė žmonių poreikiams rinkoje vis dar jaučiama, ji mato ir teigiamą tendenciją – jaunesni pirkėjai vis dažniau renkasi rajonus pagal gyvenimo kokybę, o ne vien pagal būsto kvadratūrą. Taip pat, šuo vis dažniau tampa visaverčiu šeimos nariu, tad sprendimų priėmimo procese atsiranda ir jo poreikiai.
Pokyčius ji mato ir tarp vystytojų: naujuose NT projektuose galima vis dažniau sutikti šunų aikšteles, atliekų dėžes, vandens stoteles, specialias vietas pavadėliams prie kavinių ar komercinių erdvių. Tai rodo, kad augintiniai tampa miesto gyvenimo dalimi.
Ką mato
Augintinių bei jų šeimininkų poreikius girdi ir vystytojai. NT plėtros bendrovės „Homa Group“ rinkodaros skyriaus vadovė Eglė Krengauskė sutinka, kad gyvūnų ir žmonių poreikiai daugeliu atvejų sutampa: jiems visiems svarbi žalia, gamtiška, rami, pajudėti galimybių suteikianti artimiausia aplinka, taip pat apgalvotos kvartalo vidinės erdvės.
Ji irgi pastebi, kad šunims pritaikytos girdyklos, šiukšlių dėžės ar kita infrastruktūra po truputį tampa rinkos standartu. Juolab kad, įvairiais skaičiavimais, Lietuvoje gali gyventi bent pusė milijono šunų ir ne ką mažiau kačių.
„Vien tai rinką turėtų skatinti labiau rūpintis gyvūnų šeimos narių poreikiais. Nors neretai jie suderinami su žmonių prioritetais, kai kurie sprendimai gali virsti sąmoningai parinktais išskirtinumais. Pavyzdžiui, didžiuojuosi kolegomis, kurie mūsų Vilniuje statomame kvartale NIRO prie Buivydiškių tvenkinių vietoje papildomų sandėliukų požeminiame garaže nutarė suprojektuoti specialią patalpą dviračių ratams ir šuniukų letenėlėms apiplauti“, -– pasakoja E. Krengauskė.
Ji pritaria ir minčiai, kad šiandienos namai turi būti pradedami projektuoti nuo pavienių žmonių ar šeimų gyvenimo scenarijų, kuriuose vien statistiškai gyvūno vaidmuo yra nenuginčijamas.
„Tikiu, kad sprendimai augintiniams ilgainiui bus suvokiami ne kaip atskira infrastruktūros kategorija, o tiesiog patogesnio kasdienio gyvenimo dalis“, – sako E. Krengauskė.
Parengta pagal „Aform“ pranešimą
