Ilgus amžius Stelmužės dvarą valdė Kuršo gubernijoje (1795-1917 m. Rusijos imperijos administracinis-teritorinis vienetas) garsi Baltijos vokiečių kilmės bajorų fon Folkerzamų šeima. Tai sena, XIV a. pabaigoje iš Žemutinės Saksonijos į Livoniją atsikėlusių baronų fon Folkerzamų giminė. Ši šeima Stelmužės dvarą įsigijo 1728 m., Georgui Karlui fon Berkenui paskelbus bankrotą, ir valdė jį iki 1924 m. Valdomo dvaro žemės plotas, įskaitant Jancavo ir kitus dvarus, sudarė 2434 hektarus.
Ryškiausias minimos giminės atstovas – Georgas Fridrichas (Jegor Fiodorovič) fon Folkerzamas gimė Stelmužėje 1764 m. lapkričio 10 d. Tuo metu jo tėvai Gotthardas Friedrichas fon Folkerzamas ir Anna Luisa fon Plater jau valdė Stelmužės dvarą.
Deja, tais pačiais metais mirė tėvas, o po trijų metų – ir motina. Georgas Friedrichas užaugo tėvų valdytame dvare. 1786 m. jis baigė Mintaujos (dabar – Jelgavos, Latvija) gimnaziją, 1789 m. – studijas Getingene (Žemutinė Saksonija) ir išvyko į pažintinę kelionę į Šveicariją (Lozaną), bet tais pačiais metais sugrįžo į Kuršą.
1794 m. prasidėjus Tado Kosciuškos sukilimui, Herzogas Peteris fon Bironas davė jam, kaip generaliniam komisarui, įsakymą Kuršo pasienyje aprūpinti rusų pajėgas. Už tai 1795 m. Jekaterina II apdovanojo jį Šventojo Vladimiro ketvirtojo laipsnio ordinu. Tuo metu Georgas Fridrichas buvo šalies pasiuntiniu ir Kuršo riterijos sekretoriumi. Jis buvo vienas iš tų šešių Landtago deleguotų asmenų, Sankt Peterburgui perdavusių pasidavimo žinutę ir pasirašiusių dokumentą dėl Kuršo hercogystės pripažinimo Rusijos imperijos dalimi.
1809-1812 m. Georgas Fridrichas fon Folkerzamas priklausė Kuršo vyriausybės tarybai. Prieš prasidedant 1812 m. karui jis nuvyko į Sankt Peterburgą, po to vėl sugrįžo į Rygą ir tapo generalgubernatoriaus markizo Filypo Pauluči kanceliarijos direktoriumi. Dalyvavo ekspedicijoje į Mėmelį (Klaipėda), kur perėmė generolo intendanto veiklą, už kurią gavo Šventosios Anos ordino II laipsnio apdovanojimą ir išėjo iš valdančiosios tarybos. Ilgą laikotarpį (1829-1847 m.) dirbo Livonijos civilinio gubernatoriaus pareigose ir buvo slaptuoju Rusijos imperijos patarėju.
1795 m. Georgas Friedrichas fon Folkerzamas susituokė su našle Benigna Gottliebe Voigt fon der Brincken iš Kevelės, kuri turėjo tris dukteris iš pirmosios santuokos: Luizą Amalią Benigną Gottliebe fon den Brincken, Frederikę Annette Elisabetą fon den Brincken, o trečiosios vardas nežinomas.
Kartu ši pora susilaukė septynių vaikų. Tai Amalia Eleonora Karolina Konstancia (1799-1864), Juliana Dorotėja Karolina Gottliebe (1801-1876), Teodoras (1802-1871), Edmundas (1803-1869), Valerianas (1807-1886, Stelmužės paveldėtojas), Eugenijus (1809-1883) ir Hamilkaras (1811-1856).
Stelmužės dvaras
Šeimininkaudamas Stelmužės dvare G. F. fon Folkerzamas rūpinosi ne tik dvaru, bet ir jo žemėje gyvenusiais valstiečiais. Štai 1824 m. balandžio 29 dienos laikraščio „Baltijos jūros provincijos“ Nr. 18 („Ostsee – Provinzen- Blatt für das Jahr 1824“) publikuotame straipsnyje trumpai aprašomas valstiečių gyvenimas G. F. fon Folkerzamo dvare: „Prieš kelis metus Stelmužės dvarininkas Folkerzamas atidavė valstiečiams diendaržį su 42 lotais pasėlių, kuriame anksčiau laikyta 80 jaunų galvijų.
Čia užaugintais grūdais valstiečiai užsipildė savo sandėlius, atidavė grūdų mokestį ir dalį grūdų atsidėjo paramai tų, kurie per gyvulių pandemiją prarado gyvulius arba patyrė kitą nelaimę. Be to, jis aprūpino valstiečius paskiepytais vaismedžiais iš savo gražaus sodo, tad dauguma valstiečių jau turėjo po 40-50 obelų ir kai kurie iš jų jau buvo užsidirbę po 60 rublių sidabrinių monetų. Savo sąskaita jis leido valstiečių pievose iškasti drėkinimo griovius.“
1841 m. išleistos H. fon Bienenstamo knygos „Rusijos imperijos Kuršo gubernija, arba senosios Kuršo ir Žiemgalos hercogystės su Piltenės vyskupija“ („Des keiserlich – russischen Gouvernements Kurland, oder der ehemaligen herzogtümer Kurland und Semgallen mit dem Stifte Pilten von H. von Bienenstamm“) keliose vietose taip pat yra minimas Stelmužės dvaras.
Štai tos knygos skyriuje „Pramonė ir verslas“ rašoma, jog Bauskės ir Ilukstės apylinkės buvo pažengę sodininkystės srityje. Valstiečiai savo užaugintais vaisiais prekiavo turguje ir parduodavo vietinėms smuklėms. Šioje knygoje minima, kad „Alūkstos (Ilūkstės) teritorijoje, aukštumų dvaruose Ilzenberge ir ypač Stelmužėje, dauguma valstiečių turi gražius vaismedžių sodus“.
Taigi, galima spręsti, kad anuomet Kuršo krašte Stelmužė garsėjo savo vaismedžių sodais, kuriuos augino ne tik dvaras, bet ir dvaro teritorijoje gyvenantys valstiečiai. Iš vokiškos kultūros kaimynų kilusi sodininkystės praktika bei vaismedžių ir vaiskrūmių veislės sklido ir į Lietuvą.
Be to, minėtame laikraščio „Baltijos jūros provincijos“ („Ostsee – Provinzen- Blatt für das Jahr 1824“) numeryje išspausdinta informacija paneigia šiandieninėje spaudoje publikuojamus straipsnius apie Stelmužės dvarininko G. F. fon Folkerzamo žiaurumą bei išgalvotas legendas apie „vergų bokštą“. Rūpindamasis savo valstiečių gerove „…jau 14 metų kasmet jis pastato valstiečiams pize statybos būdu (iš plūkto molio su šiaudais) po vieną namą su kaminu ir krosnim, kambariu su dviem kambarėliais, virtuve, klėtimi ir arklide – viskas po vienu stogu“.
1843 m. laikraščio „Žemės ūkio pranešimai Kuršo gubernijai“ Nr. 13 („Landwirthschaftliche Mittheilungen für das kurländische Gouvernement herausgegeben von dem engern Ausschuß der kurländischen ökonomischen Gesellschaft.“), kurį leido Kuršo ekonominės organizacijos komitetas Mintaujoje (Jelgava), buvo publikuotas straipsnis „Apie molines sienas bendrai ir plaušamolio darbus, bei plaušamolio sienų išvaizdą“.
Tame straipsnyje pristatytas naujas statybos stilius iš plūkto molio ir šiaudų ir statyba iš blokinių plytų. Mat Kurše kasmet vis labiau trūko statybinės medienos, todėl buvo ieškoma kitų statybinių medžiagų, kad su nedidelėmis išlaidomis būtų galima statyti ūkininkavimui būtinus statinius.
Dvarai šalia Dauguvos (ne tik Kuršo, bet ir Livonijos gubernijose) turėjo daugybę lauko, statybinių ir kalkakmenio akmenų, kuriuos statyboms naudojo dvaras ir valstiečiai, nes tai buvo pigi ir ilgaamžė statybinė medžiaga.
Tačiau vėliau buvo atkreiptas dėmesys į 1790 m. Paryžiuje atrastą naują statybos stilių – pize (statybą iš molio ir šiaudų mišinio). Šį statybos stilių išrado kraštovaizdžio ir architektūros profesorius Fransua Kuantro ( Fransua Cointreau) , išgarsinęs jį ne tik Prancūzijoje, bet ir Vokietijoje, iš kurios jis atkeliavo ir į Livonijos guberniją.
Herbas
Pagal Livonijos ekonominės bendrijos traktatą, pize statybos stilių keletą kartų išbandė majoras Tyzenhausas, įvesdamas keletą pakeitimų F. Kuantro instrukcijoje. Paminėtame straipsnyje rašyta: „Aš atsimenu iš savo jaunystės, kad generolas baronas Driesenas, tuometinis Uozuolnikų dvaro savininkas, pirmiausia Kurše leido, jeigu aš neklystu, majoro Tyzenhauso apmokytiems meistrams pastatyti pize stiliumi daug pastatų, ir kad mano miręs tėvas irgi ten siuntė žmones mokytis, o tie, sugrįžę į savo kraštą, į mano brolienės valdomą marjorato dvarą Raudinę, pize stiliumi pastatė smukles bei kitus statinius, kurie čia stovi jau per keturiasdešimt metų.“.
Vėliau statybai buvo pradėtos naudoti blokinės plytos, kurios dominavo molingos dirvos dvaruose. „Keletas valstiečių namų iš blokinių plytų randama mirusiojo apskrities maršalo Folkerzamo dvare, Stelmužėje, Ilukstės apskrityje“. Taigi, iš Tartu universiteto (Estija) archyvuose saugomų minėtų laikraščių paaiškėja, iš ko buvo statomos Stelmužės dvaro valstiečių trobos ir kaip jais rūpinosi dvaro savininkas.
Georgas Friedrichas fon Folkerzamas mirė 1848 m. Rygoje. Jo mirtis labai sukrėtė į miesto tarybą susirinkusius Livonijos bajorus ir gyventojus. Didinga procesija lydėjo slaptojo patarėjo G. F. fon Folkerzamo, buvusio Livonijos vyriausios civilinės gubernijos direktoriaus palaikus iki Šv. Jokūbo bažnyčios.
Iš ten jie buvo vežami į gimtuose kraštuose esančius protėvių kapus Stelmužės dvare. Tų metų leidinyje „Savas kraštas“ Livonijos, Estijos ir Kuršo istorijos, geografijos statistikos ir literatūros savaitraštis“ („Das Inland. Eine Wochenschrift für Liv-, Esth- und Kurland‘s Geschichte, Geographie, Statistik und Literatur“) rašoma, kad „procesiją lydėjo šio krašto vadovai, visi tarnautojai, valdžios organai, dauguma Landtago narių ir daugybė mirusiojo gerbėjų, vietinių gyventojų, kurie prisijungė prie procesijos pėsčiomis ir judėjo per perpildytas miesto ir priemiesčio gatves.“.
Ir tai neturėtų stebinti, nes per daugiau nei 35-ius gyvenimo Rygoje metus velionis vykdė jos priemiesčio rekonstrukcijas, įrengė naujus skverus, tad per tą laiką Ryga tikrai labai pasikeitė, įgavo naują veidą.
Iš pateiktų istorinių faktų matyti, kad Georgas Friedrichas fon Folkerzamas buvo tikrai neeilinė to meto figūra, palikusi gilų pėdsaką Kuršo gubernijos ir Stelmužės dvaro istorijoje.
Literatūra ir šaltiniai:
Ostsee – Provinzen- Blatt für das Jahr für das Jahr 1824 , gedrück bei Wilhelm Ferdinand Häcker, Riga.
Des keiserlich – russischen Gouvernements Kurland, oder der ehemaligen herzogtümer Kurland und Semgallen mit dem Stifte Pilten von H. von Bienenstamm
Das Inland. Eine Wochenschrift für Liv-, Esth- und Kurland‘s Geschichte, Geographie, Statistik und Literatur. Deizenter Jahrgang. Von Dr. J. Dede , Druck und Verlag von Heinrich Laakmann. Dorpat 1848.
Landwirthschaftliche Mittheilungen für das kurländische Gouvernement herausgegeben von dem engern Ausschuß der kurländischen ökonomischen Gesellschaft. Vierter Jahrgang. Verlag von G. A. Reyher. Mitau, 1843.
Kurland und seine Ritterschaft. Herausgegeben von der Kurländichen Ritterschaft im Verband der Baltischen Ritterschaften e.V. Bildteil von Georg von Krusenstjern. Verlang W. Ludwig Pfaffenhofen/Ilm 1971
https://www.geni.com/people/George-Friedrich-Egor-Fedorovich-von-Fölkersahm-a-Steinensee/6000000015549752619
