Rugpjūčio 9 d. 13 val. Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2, Klaipėda), artėjančios Žolinės proga, bus pristatoma jaunosios kartos Klaipėdos menininkės Simonos Česnauskytės juodosios keramikos paroda „Virsmas / Transformation“.
Žolinė yra gamtos virsmas, nes pažymi natūralų gamtos ciklo lūžį – nuo augimo ir žydėjimo prie brandos, derliaus ir pasiruošimo poilsiui (žiemai).
Senovėje šventė buvo siejama su motinos žemės vaisingumu, o vėliau krikščioniškoje tradicijoje susieta su Švč. Mergelės Marijos ėmimu į dangų – taigi ir dvasine transformacija.
Vazų pavidalo darbuose Virsmas plevena, liejasi įvairiomis formomis. Ši sąvoka išsiplečia iki tarptautinio (angl.) transformation ir įgyja ne tik apeigose įprasmintą, bet ir atsitiktiniuose žmogaus gyvenimo akimirkose atsirandančią kitimo jėgą, kuri gali tapti nauju savęs pažinimu bei gyvenimo, kūrybos laiku.
Dailės kūrinius pristatanti jauna autorė kviečia į patirtinę kelionę su savo vidiniu aš. Kiekvienas darbas – tai skirtingų jausminių būsenų išraiška ir simbolinis žmogaus pasaulis, kuriame atsiveria unikalios žmogaus patirtys. Jas autorė vadina „Virsmas / Transformation“.
Taikomosios dailės kūriniai
Kūrėjos dekoratyvinės taikomosios dailės kūriniai kalba apie autentišką žmogaus buvimą, kuris yra pažeidžiamas, bet išdidus. Menininkė kviečia sustoti ir susimąstyti: kas yra žmogaus jausmų pamatas, kur slypi mūsų vertybių šaknys?
Jaunosios kartos atstovės darbuose užkoduoti sumanymai – tai nebylūs prisilietimai prie vidinių būsenų, kurių neišsakome. Svarbūs bruožai parodoje skiriami pasaulio pirmapradiškumui.
Kūrybinių paskatų menininkė randa japonų wabi-sabi filosofijoje, kur vertinamas netobulumas, laikinumas, tylus paprastumas. Autorė kviečia susimąstyti apie tai, kas nugula mūsų gyvenimuose: išdrįsti pažvelgti į savo asmenines patirtis, jausmus, sprendimus, kurie kaupiasi ir formuoja kiekvieno iš mūsų vidinę struktūrą.
Šios sąsajos išreiškiamos per medžiagiškumą. Darbai, kurių sluoksniai nelygūs, o paviršiaus spalva tamsi, grubi, atliepia pirmapradžius gamtos bruožus. Primityvi tekstūra primena Žemę – tą pirminį pagrindą, iš kurio viskas kyla, skleidžiasi gamtos gyvybė. Artimas žemei simbolis – kopa.
Smėlio kalvos atitikmenį siekta sukurti maišant juodą ir šviesią akmens masę. „Kaip smėlio kopos formuojasi laike, taip ir mes patys, klodami sluoksnį po sluoksnio, lipdome savo tapatybę“, – teigia autorė. Liepsnos sąsaja sutapatinama su prigimtiniu „liepsnojančiu“ jausmu – pykčiu, kuris kaip liepsna naikina visa, kas aplinkui.
Tačiau pyktis gali virsti ir teigiama energija kaip Heraklito ugnis, kuri ne tik naikina, bet ir išgrynina, suardo tai, kas sustingę, kad atvertų naują tvarką. Autorė vadovaujasi garsiu filosofo teiginiu: „Kova yra visų daiktų tėvas“. Menininkė teigia, kad ši kova – vidinė, jausminė – palieka randus, bet atveria erdvę virsmui.
Šiandieninė žmogaus būtis
Keramikos darbų kūrėja filosofiškai žvelgia į šiandieninę žmogaus būtį. Ji menine kalba išsako būtinybę žmogui apsaugoti savo psichines būsenas, maskuojant jas keliaprasmiškai suvokiamais šydais.
Vazų pavidalais sukurti darbai kalba apie būtinybę žmogui saugoti save. Pasak S. Česnauskytės, žmogaus gyvenime itin svarbus pasąmoninis lygmuo.
Apie jo reikšmę autorė užsimena pasitelkdama įspaudo ženklą. Juodosios keramikos vazose vaizdinę formą įgavę „gilūs įlinkimai“, anot kūrėjos, primena žymę, kuri gali atsirasti per akimirką, tačiau lieka ilgam. „Sustingę, neištrinami įspaudai – tai patirtys, ženklai, kurių sąmoningai neįvardijame, bet jie palieka gilų pėdsaką ir kuria tai, kas esame“, – teigia menininkė.
Česnauskytės darbai įkvepia susimąstyti apie prasmingą būtį ir savyje ieškoti kūrybinių paskatų. Ji įsitikinusi, kad kūrybos jėga padeda susivokti, išbūti, be žodžių išsakyti tai, kas veda pirmyn, tampa virsmu į naują gyvenimo laiką.
Jaunosios kartos kūrėjos vazų paroda – tai monumentalus pasakojimas apie tylą, kuri ne slepia, o saugo, apie tikrovę, kuri tik nujaučiama. Autorė kviečia nesusiniveliuoti, auginti save, stengtis atverti sielos gelmes ir pažinti tylą savyje.
Renginio aurą ir muzikinį foną kurs Rima Tamo – smuikininkė, kamerinės ir solinės muzikos meistrė. Jos muzikinis kelias, prasidėjęs vaikystėje Pasvalyje, išaugo iki profesionalaus smuiko studijų bei koncertinės veiklos Klaipėdoje ir už jos ribų.
Rimos Tamo muzikinės improvizacijos, sukurtos žinomų kompozitorių kūrinių bei Mažosios Lietuvos liaudies dainų temomis, gimsta iš atlikėjos vidinių pajautų ir profesionalios aistros, atliekamos su ypatingu jautrumu ir artistiškumu.
Žolinės proga renginio dalyviai bus vaišinami vaistažolių arbata.
Ne Žolinių, o Žolinės šventė.
O pas mus ją vadina Žolinėm.
Pas jus. O oficialiai diena yra Žolinė.