Ar kada susimąstėte, kodėl močiutė ir senelis kalba kitaip nei žinių vedėjas per televiziją? Kodėl telšiškis taria žodį „duona“ kitaip nei panevėžietis? Tai lietuvių kalbos tarmės, kurios cirkuliuoja mūsų kasdienybėje.
Bendrinė kalba
Bendrinė lietuvių kalba, kuria rašome oficialius laiškus, žiniasklaida skelbia naujienas, o mokyklose dėstomi dalykai – tai mūsų kalbinės vienybės simbolis. Bendrinė kalba nėra geresnė ar teisingesnė nei tarmės – ji tiesiog vienija visuomenę, leidžia susikalbėti visiems, nesvarbu, ar jie gyvena Vilniuje, ar Šilalėje.
XIX a. nebuvo vienos bendros lietuvių kalbos, visi kalbėjo kas kaip norėjo, o kalbininkai diskutavo, kurios tarmės pagrindu ji turi būti sukurta. Kalbininko Jono Jablonskio siūlymu bendrinė kalba pradėta kurti suvalkiečių, tai yra vakarų aukštaičių, tarmės pagrindu. Tarmių gyvybingumą lemia keletas skirtingų veiksnių – nuostatos ir perdavimas iš kartos į kartą.
Siekdama priminti lietuvių kalbos įvairovę lauko reklamos įmonė „JCDecaux Lietuva“ kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija (VLKK) surengė jau antrą kampaniją, per kurią Lietuvos miestų gatvėse pasirodė iš įvairių šalies regionų atkeliavę posakiai skirtingomis šnektomis.
„Šia kampanija tęsiame mūsų partnerystę su VLKK, nes norime priminti, kokia spalvinga yra lietuvių kalba. Įvairiausi posakiai, atsidūrę miestų gatvėse, sulaukia skirtingų visuomenės reakcijų – vienus pralinksmina, kitus priverčia susimąstyti ar atgaivina prisiminimus.
Matyt, šiandien nelabai kas bepasakytų, kad „jo mislys kačių išbėgiotos“, nes tiesiog gali pasakyti, kad „jis yra išsiblaškęs“. Tačiau ši kampanija yra priminimas, kad tarmės ir šnektos yra mūsų identiteto dalis, kuria galime didžiuotis“, – sako „JCDecaux Lietuva“ vadovė Žaneta Fomova.
Lietuvių kalbos tarmės skirstomos į dvi pagrindines tarmes
Skirtomos į aukštaičių ir žemaičių. Abi tarmės turi patarmes, o šios – dar smulkesnes šnektas. Aukštaičių tarme kalbama didžiojoje Lietuvos dalyje, o žemaičių – vakarinėje šalies pusėje.
Tiesa, šiandien daugelis šnektų nyksta, nes jaunimas dažniau kalba bendrine kalba. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tarmių išsaugojimas svarbus ne tik kultūrinei, bet ir kalbinei įvairovei.
„Kartais kalbėdami apie lietuvių kalbą sumažiname ją iki bendrinės kalbos. Bet juk mūsų kalba kur kas turtingesnė! Kiekvienas Lietuvos regionas skiriasi ne tik kultūriniu ar kulinariniu paveldu, bet ir savitu charakteriu, kuris puikiai atsispindi vietos kalboje.
Tas įsišaknijimas į gimtinę suteikia jėgų augti, žengti į platesnį pasaulį ir išlaikyti tvirtą pagrindą po kojomis. Norime parodyti, kokia turtinga tauta esame, kokia marga ir gili mūsų kalba“, – teigia VLKK pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė.
Lietuvos miestų gatvėse pasirodė keliolika skirtingų frazių skirtingomis šnektomis.
O ką gi jos reiškia?
Pavyzdžiui, zanavykė apie prastą orą sakydavo „ale i oras šiandie kuprotas“, o apie įkyruolį – „įsikneibęs kaip driežas į vovers subinę“. Lietuvininkų (šišioniškių) šnekta „darbokis, o ne skyvius laižyk“ reiškia „dirbk ir turėsi“. „Kačiokis iš uores“ – rytų aukštaičių panevėžiškių lūpomis taip skamba raginimas greičiau judintis.
„Nereikė to stimburia laužt’ – spėsme i taip“ – šitaip vakarų aukštaičių šiauliškių (labiau iš pietinės šiauliškių patarmės dalies) atstovas sako, kai nori pasakyti „Nereikėjo taip stengtis – spėsime ir taip“.
Prie šios šnektų kampanijos prisidėjo keletas kalbos tyrėjų ir tarmių mėgėjų, pasiūliusių originalių posakių ir frazeologizmų.
Vakarų aukštaičių kauniškių (zanavykų) posakių pateikė Lietuvių kalbos instituto mokslininkė dr. Vilija Sakalauskienė, savo močiutės zanavykės Kunigundos Vaidelienės vaizdingomis frazėmis pasidalijo Sigita Sereikienė, VLKK Konsultacijų grupės vadovė.
Rytų aukštaičių panevėžiškių posakių parinko Biržų rajono savivaldybės viešosios Jurgio Bielinio bibliotekos darbuotoja Rita Venskūnienė, o lietuvininkų (šišioniškių) – vienas iš nedaugelio išlikusių šios šnektos atstovų etnologas Helmutas Lotužis iš Dovilų kaimo.
Šiaurės žemaičių kretingiškių posakių pateikė Klaipėdos universiteto profesorius dr. Rimantas Balsys, iki šiol saugantis savo babūnėlės, gyvenusios Plungės rajono Užupių kaime, išmintį.
Vakarų aukštaičiams šiauliškiams būdingus posakius atrinko VLKK narė Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos docentė dr. Rūta Kazlauskaitė, o pietų aukštaičių (dzūkų) vaizdingesnius pasakymus – dr. Asta Leskauskaitė iš Lietuvių kalbos instituto.
Laaaabai GARDU!
Kai kurių posakių žodžiai viešumoje neskelbtini.