Pisimename sutartį, pasirašytą prieš 105-erius metus liepos 12 dieną. Žvelgiant į šiuos prabėgusius metus ir išlikusius randus, šis įvykis gali atrodyti keistas ir klaidingas.
Sprendimo motyvai
Vertinant šį diplomatinį ir strateginį žingsnį 1920 m. perspektyva, išryškėja šio sprendimo motyvai. Juos lėmė tuometinė geopolitinė padėtis ir svarbiausi valstybės tikslai.
Kaip bebūtų, Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartis buvo itin ryški akimirka Pirmosios Lietuvos Respublikos kelio pradžioje.
Lietuvos ribos
Lietuvai išgyvenus pirminę Nepriklausomybės kovų bangą bei atrėmus bolševikų ir bermontininkų puolimus, siekta tvirtai ir neginčijamai įsitvirtinti po Pirmojo pasaulinio karo persitvarkančios Europos žemėlapyje.
Jame Lietuvos ribas norėta matyti nubrėžtas aprėpiant sostinę Vilnių. Lietuvos delegacija derybas Maskvoje pradėjo dar gegužės mėnesį, o 1920 m. vasarą Sovietų Rusija sėkmingai kontratakavo lenkus, kurie, prarasdami turėtas pozicijas, pakeitė iki tol nusistovėjusį toną ir pripažino Lietuvą de facto.
Jausdama pietinių kaimynų grėsmę, Lietuva ryžosi pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis įtvirtinti sostinę Vilnių sau ir nustatyti naujus taikius santykius su viduje perversmą išgyvenusia Rusija.
Lietuvai buvo pasiūlyta tikrai naudingų svertų
Tenka pripažinti, kad sutartyje Lietuvai buvo pasiūlyta tikrai naudingų svertų. Deklaruotas visiškas Lietuvos atsiskyrimas nuo Rusijos, pripažinta Lietuvos nepriklausomybė, brėžiant sieną tarp valstybių Lietuvai priskirtas ne tik Vilnius, bet ir Gardinas bei eventualiai visa Suvalkų gubernija.
Pažadai Lietuvai
Lietuvai žadėta išmokėti 3 milijonus rublių auksu, suteiktos teisės iškirsti 100 tūkstančių dešimtinių rusų miško per 20 metų, apsiimta grąžinti per pasaulinį karą iš Lietuvos išvežtą turtą, leista grįžti tremtiniams.
O sovietų atstovai išsiderėjo priedą prie sutarties, kuriuo faktiškai Lietuva sutiko tapti Sovietų Rusijos ir Lenkijos karinio konflikto zona.
Vilniaus atgavimas
Lietuva, savo svarbiausiu strateginiu, politiniu ir moraliniu tikslu laikydama Vilniaus atgavimą, ryžosi šį siekį turinčiai išpildyti sutarčiai. Viskas atrodė tikrai gražiai, tik kilo klausimas – ar galima pasitikėti Rusija?
Pasaulis dar nepažinojo šiame krašte įsigalinčios jėgos, nuvertusios senąją caro monarchiją. Lietuvai laviruojant tarp skirtingų kovos frontų, laiko iš šalies stebėti šios kylančios galios nebuvo.
Kova dėl Vilniaus
Nors Lietuva, tiek metų kentėjusi Rusijos primestą nelaisvę, neatsikratė įtarumo šešėlio, juolab sovietams neskubant vykdyti savo įsipareigojimų, vis dėlto Vilniaus ir tarptautinio pripažinimo siekis nugalėjo.
Lenkams tų pačių metų spalį imitavus vidinį maištą kariuomenėje ir taip užėmus Vilnių, liepos 12 d. sutartis buvo garsiausiai skambantis lietuvių argumentas tarptautinėje diplomatijoje, protestuojant prieš sostinės praradimą.
Ši sutartis Šaltojo karo metais buvo nuolatos keliama į dienos šviesą lietuvių išeivijoje ar Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, 1940 m. galiausiai pasirodžius, kad caro santvarką pakeitęs sovietinis režimas buvo dar klastingesnis ir žiauresnis.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugomą atskira knygele išleistą 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį galite paskaitinėti čia.
Informacijoje klaidingai skamba išsireiškimas – “Vilniaus atgavimas”, kalbant apie 1920 m. liepos 12 d. sutartį su Rusija. Vilnius – teisėtu 1918 m. Vasario 16-osios aktu buvo atkurtos Lietuvos valstybės sostinė. Pagal pasibaigusio 1-ojo pasaulinio karo rezultatus Vilniaus ir teritorijos valdymas Rusijai nepriklausė. Rusija kaip buvusi LDK teritorijų suverenu 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi pripažino Lietuvos žemių su sostine Vilniumi suverenumą Lietuvai. Ta sutartis yra Lietuvos atsikovojimo tai, kas jai pagal tarptautinę teisę priklausė, veiksmas, o ne koks atgavimas iš Rusijos malonės.
Man irgi atrodo, kad kažkaip netinkamai sudėliotos nuostatos. Juk Vilniaus priklausymas Lietuvai, kaip jos sostinei, argi kam kėlė abejonių? Kitas reikalas, kad pati Lietuva buvo lenkų ir nemažos dalies sulenkėjusių lietuvių suvokiama kaip Lenkijos dalis, kad ir pusiau autonominė. Ir lenkai, užimdami Vilnių, juk tikėjosi užimti ir likusią Lietuvą. Tik tas nepavyko. Štai nuo tada jau Vilnius ir tapo – mums mūsų, tik okupuotas, lenkams – jų su mintimi, kad ir likusi Lietuva bus jų.
,,Juk Vilniaus priklausymas Lietuvai, kaip jos sostinei, argi kam kėlė abejonių?”
– Lenkijai kėlė. Jos supratimu, Vidurio Lietuva su Vilnium prisijungė prie Lenkijos ir nuo to laiko – jiems tai Lenkijos dalis. Ir šį savo požiūrį visi be išimties Lenkijos vadovai patvirtina kiekvieną kartą atvykę į Vilnių, atlikdami apeigas prie Pilsudskio ir Želigovskio kariuomenės memorialo.
Tai aš juk taip ir sakiau – kam reikia tai atkartoti?
Čia ir Mikas, ir Rimvydas – teisūs. Tuo metu Vilniaus priklausomybės Lietuvai dar neneigė niekas, netgi Lenkija. 1920-07-12 sutartyje nekalbama apie kokį nors „Vilniaus atgavimą“, tiesiog buvo apiibrėžta vientisa ir nedaloma Lietuvos teritorija, į kurią pateko ir Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Gardinas, Lyda, Panevėžys ir t.t. Net vėliau, kai Lenkija užgrobė Vilnių ir pietryčių Lietuvos teritorijas (norėjo visą Lietuvą, bet buvo atremta ir sustabdyta), pati Lenkija skelbė, kad ji ten Lietuvoje nesikiša, jos ten nėra, o ten esą tik Lietuvos vidiniai reikalai, ten patys lietuviai esą įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę, kuri 1922 metais „pasiprašė“ į Lenkijos sudėtį. Analogiškai dabar elgiasi Rusija norėdama užgrobti Ukrainą.
Skaudu žiūrėti į tą žemėlapį. Šitiek etninės Lietuvos, branduolio, iš kurio ir prasidėjo valstybė, dabar yra atplėšta, nutautinta. Negrįžtamai.
Ar kam rūpi dar lietuviškai kalbantys lietuviai Gervėčių apylinkėse, Pelesoje, Brėslaujos apylinkėse ( rodė LTV laidoje) , likę be lietuviškų mokyklų ir draugijų, uždarytų Baltarusijos valdžios sprendimu? Ar kai kas galimai labiau laukia geležinkelio Varšuva- Vilnius pastatymo?
Gal nebūtų tikslu, sakant, kad, užėmus Vilnių, užimti “likusią Lietuvą” lenkams nepavyko. Manyčiau, kad ir likusi dalis tapo “užimta” sulenkėjusių “lietuvių” 1926 m. įvykdytu perversmu. Tai sakytų ir Smetonos vykdyta Vilniaus “nevadavimo” politika…