Mano namai, mano tėvynė, darbas, visos mano meilės – čia, Lietuvoje. Kelionės vilioja, traukia ir žavi. Bet ir atostogų kelionėje vis dairiausi, kas toje Tekančios saulės šalyje kitaip negu pas mus?
Šiuo metu mano darbo laukas yra socialinių paslaugų sritis, tad ir atsitolinus mintys sukosi apie socialinės erdvę, žmonių pasirinkimus, įpročius, nutikimus.
Balandžio pradžioje porą savaičių praleidau Japonijoje. Kelionė buvo pažintinė, labai įdomi, pagal programą „Japoniškų sodų takais“. Ją sudarė ir mus lydėjo kelionės vadovė Laura Fukumoto Popkytė.
Miela buvo susipažinti su japoniškų sodų papročiu, kultūra, įvairove, grožio samprata, gebėjimu perteikti ją savitu, tik japonams būdingu, kitaip pasaulį atspindinčiu būdu.
Tačiau kokie bebūtų gražūs ir įdomūs šimtmečius puoselėjami sodai, visada krito į akis smulkmenos, atskleidžiančios pagarbą aplinkai, miškui, savita kultūros samprata. Juk ten – viskas kitaip. Kita civilizacija, papročiai, santykiai, kuriuos suprasi, tiksliau, pajausti, reikia daugiau laiko.
Apsistojus senojoje Japonijos sostinėje Kiote teko keliauti traukiniais, metro, autobusais, pėsčiomis ir net taksi. Tai – milijoninis miestas, iš kurio kasdien pasukdavome įvairiomis kryptimis.
Nepamiršau atostogaudama, kad mano darbovietė yra Klaipėdos miesto socialinės paramos centras, todėl stengiausi atkreipti dėmesį ir pastebėti socialinio lauko padėtis, dalykus – žmonių įpročius, santykius, gyvensenos ypatumus, pagyvenusių bei žmonių su negalia judėjimo ar veiklų pasirinkimo galimybes.
Laikas ir oras pasitaikė dieviškai gražus – pats sakurų sužydėjimas, kai japonai švenčia Hanami. Tai šventė, pilna gyvenimo džiaugsmo, kai tiesiog gėrimasi žiedais. Tuo metu ji visuotinai švenčiama ne tik dieną, bet ir naktį.
Negalima buvo nejausti ypatingos ir nuoširdžios pagarbos visai gamtai. Tai ilgus amžius ugdyta pajauta, susijusi su tikėjimu, tūkstantmečiais puoselėjamu papročiu, gerbiant ir garbinant šventus medžius, augaliją, kuriai skiriamos šventvietės.
Prisipažinsiu, suspaudė širdį prisiminus, kaip kertami miškai Lietuvoje, nors miškingumas pas mus yra kur kas mažesnis negu Japonijoje.
Lankėme įvairiausius sodus – augalų kompozicijų, suderintų su aplinka, landšaftu, samanų, akmenų, su vandens baseinais, terasomis, arbatos nameliais, imperatoriškąsias vilas ir pan. Ir nenustojau nuolat gėrėtis, kaip kiekvienam japonui svarbu yra patirti grožį, harmoniją, estetiškai darnią savą aplinką.
Beje, pasirodė keista, kad keliaudami viešose vietose pasigedome… šiukšlių dėžių. Ėmėme stebėti, kodėl taip? Ką jie daro su šiukšlėmis? Taip, japonai jas atsakingai rūšiuoja, tačiau tai jie daro savo namuose.
Paaiškėjo, kad kiekvienas už savo šiukšles yra atsakinga pats. Įeinat į šventyklą visi nusiauna batus, kad juos paliktų tam skirtose lentynėlėse. Tačiau kartą gavome vienkartinius maišelius, kad galėtumėm patys batus pasinešioti, kol apžiūrinėsime vietą.
Ir štai prie išėjimo lankytojus sutiko užrašas anglų kalba, primenantis, jog tie maišeliai yra dovanojami, kad parsineštumėm juos namo. Štai taip. Teigiamai, aiškiai ir tiksliai. Beje, japonai vengia kategoriškai neigiamų atsakymų. Verčiau pasuka kalbą kita linkme, siūlo savą variantą. Ir tai – japonų kultūros dalis.
Kartą stotelėje mūsų grupelė laukdama autobuso visai negarsiai šnekučiavosi lietuviškai, o šalia išgirdęs nesuprantamą jam šneką senukas angliškai pasiteiravo iš kokios mes šalies. Paaiškinome, kad iš Lietuvos. Kad būtumėt matę, kaip jis nudžiugo!
Išsitraukė žemėlapių atlasą, parodė jau anksčiau pasižymėtą mūsų šalį Europos žemyne. Pasitikslino, ar tikrai mes iš tokių tolybių atvykome pamatyti Japonijos? Tada, gavęs teigiamą atsakymą, paklausė, kaip lietuviškai pasisveikinti, padėkoti ir atsiprašyti.
Suklegome tardami „laba diena“, „ačiū“ ir „atsiprašau“. Senyvo amžiaus japonas ištarė keletą kartų pats žodžius lietuviškai, užsirašė ir jų transkripciją į užrašų knygutę, kurioje jis, pasirodo, renka dar nežinomų kalbų svarbiausius žodžius.
Pirma mintis buvo – kam jam tai? Nepamiršau, kad užimtumo žinove Lietuvoje dirbu su senyvo amžiaus ir negalią turinčiais žmonėmis. Ir supratau, koks išmintingas tas senolis!
Nežinau ar jis namuose, kaip mūsiškiai, sprendžia kryžiažodžius, tačiau yra radęs užsiėmimą, padedantį megzti naujus ryšius, lavinti atmintį, duoti darbo smegenims, tolinti demenciją. Ar pažįstate tokių „rinkėjų“ Lietuvoje? Apskritai japonai stengiasi kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje, prižiūri namų augalus, rūpinasi aplinka, gyvūnais, vertina bendruomeninius ryšius.
Stotelėse japonai sustoja į eilę ir į transporto priemonę lipa neskubėdami, nesistumdydami, gerbdami nusistovėjusią tvarką. Autobuso vairuotojas pats praneša stotelių pavadinimus, padėkoja per priekines duris išlipančiam kiekvienam važiavusiam.
Svetimšaliams tenka sutelkti dėmesį ir elgtis taip, kaip elgiasi vietiniai, nors pastabų čia niekas nedavinėja. O geležinkelio stotelėse yra net išbraižytos nukreipiančios rodyklės, grafiškai paaiškinančios, kurioje eilėje laukti tinkamo vagono. Beje, yra ir vagonų, į kuriuos nurodoma lipti tik moterims.
Transporto priemonėse, gerbdami kiekvieno asmeninę erdvę, žmonės tarp savęs nesikalba, nesinaudoja mobiliuoju telefonu. Tačiau ne kartą pastebėjau autobuse ar traukinyje važiuojančius japonus skaitant paprastą popierinę knygą.
Ypač patraukė akį neįgaliesiems skirtoje sėdynėje ramiai įsitaisiusi senyvo amžiaus moteris, skaitanti gana storą knygą, prašytą japoniškais hieroglifų stulpeliais iš dešinės į kairę.
Gerokai vyresnio amžiaus žmonės pastebimi visur. Jų daug ir jie nėra apkūnūs. Japonų senoliai keliauja, patys apsiperka, stengiasi rūpintis savimi. Jie nuolat juda, važiuoja dviračiais, stengiasi kuo ilgiau išlikti darbingi.
Daug kur aptaravimo srityje matėme dirbančius itin brandaus amžiaus žmones. Kai dairiausi lauktuvių, vienoje mažoje privačioje parduotuvėlėje mane sutiko nuolankiai besišypsanti žavi porelė, tarsi „senelis ir senelė“ – du senučiukai, nekalbantys angliškai.
Jie neįkyriai stengėsi atspėti mano poreikius, stebėjo, ką panorėsiu įsigyti. „Senelė“ parodė ir padavė išsirinkti vieną iš kelių japoniško rašto tekstilinių servetėlių, o „senelis“ paslaugiai kalkuliatoriuje parodė jų kainą. Džiugiai įsigijau bent kelias ir japoniškai ištariau jiedviem „arigato“.
Negalėjau nepastebėti, kaip Japonijoje keliauja sunkiai judantys, senyvi, negalią turintys žmonės. Jų visur laukia patogūs, pritaikyti judėjimui pandusai, liftai, keltuvai, lengvai atsiveriančios durys. Dažnoje kavinėje patogu yra prisėdus prie staliuko patiekalus rinktis ir užsisakyti iš meniu, įstaigos planšetėje.
Teko patirti, kaip užsakytus patiekalus pagal pažymėto staliuko numerį, atveža akelėm-lempelėm mirksintis robotas. Daug čia tokių pagalbininkų. Galima tikėtis, kad netrukus ir pas mus jie „įsiterps“ aptarnavimo sferoje.
Keliaujant nuo vieno sodo prie kito, laisvu laiku užsukau nuošalioje gatvelėje į mažą suvenyrų dirbtuvėlę-parduotuvėlę. Darbuotoja pasitiko su šypsena. Lentynėlėse – mažyčiai keramikos, stiklo, tekstilės darbeliai. Nusižiūrėjau keletą, pastebėdama, jog čia kainos žymiai mažesnės negu miesto centre.
Tuoj pastebėjau užrašą anglų kalba, primenantį, kad viskas čia sukurta proto negalią turinčių asmenų, kurie bus labai dėkingi, jei šie kūrinėliai mums patiks.
Be abejo, įsigijau porą ryškiai puoštų tekstilės darbelių. Tik reikia ilgesnio paaiškinimo, kaip ir kur juos panaudoti Lietuvoje. Tai vis lauktuvės socialinio darbo kolegėms. Vaikščiodama pagalvodavau – yra ko pasimokyti iš japonų, norisi raginti kurti, dalintis.
Dauguma japonų miestuose gyvena labai suspaustoje erdvėje. Vietos mažai, o jie taip viską suplanuoja, kad keleto šaligatvio plytelių plote išsitenka ir įėjimas, ir dviratis arba mažas automobiliukas, gal skalbinių džiovyklė, bet visada – dar ir keletas vazonų su augalų kompozicijomis ar atkreipianti dėmesį ikebanos puokštė.
Kelio galą nuvažiavę autobusu, traukėme vieną rytą vorele link imperatoriškosios vilos sodų, o staiga prieš akis čia pat iš pirmo namo aukšto durų išniro senučiukė su laistytuvėliu, siekianti vos ne prie praeivių kojų palaistyti savo augalėlius.
Turėjome susitikimą ir su mūsų kelionės „Japoniškų sodų takais“ vadovės Lauros Fukumoto Popkytės mokytoju, kuris yra kraštovaizdžio meistras. Laura ne vienerius metus gilinosi, kartu dirbdama, į japoniškų sodų kūrimo ir priežiūros paslaptis.
Savoje itališkos rūšies arbatinėje mus pasitiko senyvo amžiaus vyras su lazdele, papasakodamas, kaip ją prieš keletą metų ją įsirengė. Tada supažindino su čia dirbančia panašaus amžiaus moterimi, kuri laukė mūsų, išsidėsčiusi ant stalo pulkelį gervių, kačiukų, lapiukų – margų jos rankų darbo origami lankstinukų.
Pasakoju, nes visa tai yra apie vyresnio amžiau žmonių pastangas būti aktyviais, būti reikalingais, rasti kaip būti naudingais. Laura pagarbai pristatė mokytojo darbus ne tik Japonijoje.
Meistras pasakojo apie bendradarbiavimą su lietuvaite, noriai dalinosi mintimis japoniškų sodų kultūrą. Įsiminiau jo atsakymą į klausimą kas yra svarbiausia kuriant sodą: „Remtis savo krašto augalais ir naudoti juos, siekiant dermės su gyvenama aplinka“.
Apibendrinant „japoniškas patirtis“ noriu prisiminti dar vieną seneliuką. Jį sutikome, tiksliau, radome, sėdintį prie upės ant patiesto kilimėlio, išsidėsčiusį ratu savų rankų darbelius iš plonų lankstomų vielučių.
Toks laisvai „filosofiškas užsiėmimas“, kai ta vieta ir vadinosi „Filosofų alėja“. Šalia – upė, virš galvos – žiedlapius barstančios sakuros, šalia – vaikšto ir eina žmonės, o jis, užsidėjęs akinius, lanksto replutėmis iš mažų grandelių kažką naujo…
Gal kas panorės įsigyti? Panorėjau, įsigijau. Ir man tai primins Tekančios saulės šalį Japoniją, kurios niekas kitas nematė.
