Europos kino akademija paskelbė papildžiusi Europos kino kultūros lobių (Treasures of European Film Culture) sąrašą dar vienuolika Europos kinui svarbių vietų. Tarp jų – ir Kuršių nerija, jau ne vieną dešimtmetį įkvepianti kino kūrėjus.
Europos kino kultūra
Pirmą kartą prie sąrašo šalių prisijungus Lietuvai, Bulgarijai, Maltai ir Slovėnijai, jį jau sudaro net 60 Europos kino kultūrai simbolinę reikšmę turinčių vertybių.
Tarp jų – Romos Trevi fontanas, tapęs įvairių kino klasikų, tokių kaip Viljamo Vailerio „Atostogos Romoje“ (1953 m.) ir Federiko Felinio „Saldus gyvenimas“ (1960 m.), dalimi.
Švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano kūrybą įamžinantis muziejus, įsikūręs mažoje Baltijos jūros Faro saloje. Bei Londono Noting Hilo knygynas, pasirodęs 1999 m. romantinėje komedijoje tuo pačiu pavadinimu.
„Europos kino kultūros lobių sąraše – nuo kino kultūrą puoselėjančių muziejų ir kino studijų, kuriose buvo nufilmuoti žymūs filmai, iki kino ekranuose užfiksuotų išskirtinių architektūros vietų bei įspūdingų gamtos kampelių, prie kurių prisijungė ir Kuršių nerija.
Išskirtinė jos vertė – tampriai persipynęs žmogaus ir gamtos santykis, kuriantis specifinį kultūrinį kraštovaizdį. Tapimas šio garbingo sąrašo dalimi yra ne tik reikšmingas tarptautinis įvertinimas. Taip pat tai ir atsakomybė užtikrinti, kad ši Lietuvos gamtos ir kultūros paveldo erdvė ir toliau išliktų neatsiejama europinio kino dalimi“, – sako Lietuvos kino centro vadovas Laimonas Ubavičius.
Kuršių nerija
Kuršių nerija, 2000-aisiais įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, jau nuo seno traukė keliautojų ir menininkų dėmesį. Vokiečių rašytojas Tomas Manas, pirmą kartą apsilankęs Nidoje 1929 m. vasarą, buvo taip sužavėtas šios vietovės savitumu ir gamtos grožiu, kad netrukus su šeima nusprendė ten įsirengti vasarnamį.
Dar iki tol vaizduota tapyboje ir fotografijoje, tradicinė Kuršių nerijos kraštovaizdžio estetika – žvejų kaimai, miškai ir smėlio kopos – pristatė su gamta glaudžiai susijusį gyvenimo būdą.
XX a. Kuršių nerija tapo įkvėpimo šaltiniu ir žymiems Lietuvos kino kūrėjams. Ji užėmė simbolinę vietą filme „Jausmai“ (rež. Almantas Grikevičius ir Algirdas Dausa, 1968 m.). Jis šiandien laikomas vienu geriausiu visų laikų lietuvišku filmu.
Jautrioje pokario dramoje Kuršių nerija tampa Lietuvos geopolitinės padėties metafora, kurios kraštovaizdžiai atspindi dramatiškus žmonių likimus. Filmo scenarijų rašė Vytautas Žalakevičius, kuris, kaip ir daugelis kitų kino kūrėjų, tokių kaip Arūnas Žebriūnas ir Henrikas Šablevičius, nuolat sugrįždavo prie šios vietovės teikiamų kūrybinių galimybių.
Visai kitaip Kuršių nerija vaizduojama filme „Maža išpažintis“ (rež. Algirdas Araminas, 1971 m.), taip pat giliai įsirašiusiame į Lietuvos kino istoriją. Ten šis kraštas simbolizuoja jaunystės laisvės paieškų kryptį. O filme nuskambėjusi frazė „Benai, plaukiam į Nidą!“ yra tapusi Neringos kurorto simboliu.
Vėlesni pavyzdžiai apima du Algimanto Puipos režisuotus filmus. Tai poetinę dramą „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983 m.) ir istorinį pasakojimą „Elzė iš Gilijos“ (2000 m.). Bei Andriaus Šiušos sukurtą vienintelį vaidybinį filmą „Ir jis pasakė jums sudie“ (1993 m.).
Anksčiau dažniau romantizuotas Kuršių nerijos įvaizdis šiais laikais užleidžia vietą tikroviškam požiūriui ir kompleksinėms temoms. Jos ypač atsiskleidžia dokumentiniame kine. 2018 m. sukurtas Rugilės Barzdžiukaitės ekologinis dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“ turistų lūpomis pasakoja apie ten įsikūrusią kormoranų koloniją.
Tais pačiais metais pasirodęs Andriaus Lekavičiaus interaktyvus dokumentinis filmas „Nupučiama siena“ pristato Kuršių nerijos, kaip dviejų valstybių teritorijos, fenomeną. Taip pat supažindina su gyvenimu skirtingose sienos pusėse.
Vytauto Puidoko dokumentinis 2021 m. filmas „Pasienio paukščiai“ telkiasi į abiejų šalių ornitologines stotis, kurios pirmą kartą bendradarbiauja paukščių migracijos tyrimų projekte.
2025 m. pabaigoje kino teatruose pasirodys Manto Verbiejaus vaidybinis filmas „Smėlis tavo plaukuose“, kurio dalis taip pat buvo filmuota Kuršių nerijoje. Naujausias režisieriaus darbas atskleidžia dviejų pensinikų istoriją. Jie, pabėgę nuo visuomenės normų, atranda laisvę ir meilę trapiam likusiam laikui.
Lietuvos kino centras kartu su Europos kino akademija ir Neringos savivaldybe 2025 m. vasarą rengs iškilmes. Jose bus atidengta speciali lentelė, pažyminti Kuršių nerijos, kaip Europos kino kultūros lobio, statusą.
Kad Kuršių nerija yra lobis kino kultūrai – sutikčiau. Bet kad tai kino kultūros lobis – ne.
Kino kultūra neprisidėjo niekuo prie Kuršių nerijos, kad ji būtų tokia kokia yra.
Naujas vietovių svarbos kriterijus. Svarbu, kiek fimų su kokiom žvaigždėm ten prifilmuota, nesvarbu, kas ten buvę ir po visko likę. Gerai, kai viskas iš akmens, o va prie Baluošo ežero yra medinis etnografinis Šuminų kaimas. Kažkada dar sovietinė Lietuvos kino studija ten kažką filmavo, befilmuojant sudegino gažiausią senovinį kluoną. Dėl to kaimas pagarsėjo ir va nusipelno būt įrašytas į Treasures of European Film Culture sąrašą,. o tada jį užplūs kino gerbėjai ir sudegins kas dar likę.