Nutirpus šiemetinės nelabai šaltos žiemos sniegams ir iš lėto pasirodant pavasario ženklams daugelis visuomeninių organizacijų apžvelgia nueitą kelią, rikiuoja šių metų planus ir darbus.
Vydūno draugija
Visada malonu apsilankyti Vydūno draugijos renginiuose ir ne todėl , kad draugijos būstinė įsikūrusi ištaiginguose, baroko namuose, kuriuose dvelkia tikrosios vertybės iškilmingumas ir paprastumas.
Apsilankius čia vienija Vydūno humanistiniai sumanymai. O ir senas paprotys gyventi taip kažkada mokė mokytojas, rašytojas filosofas: susirinkti Mažojoje Lietuvoje netoli Rambyno, Pagėgiuose rengti paskaitas, diskusijas, vasaros stovyklą.
Ataskaitinio susirinkimo rengėjai nenorėjo apsiriboti vien buhalteriniais skaičiais, veiklų registravimu. Jie surengė pokalbį, pasidalijimą nuomonėmis apie asmenybės Vydūno asmenybės reikšmę mūsų tautos gyvenime.
Buvo prisiminta, kad Vydūnui šį kovą sukaktų 157 metai. Buvo prisiminta, kad ir daktaro Vaclovo Bagdonavičiaus, vieno ryškiausių Vydūno gyvensenos ir filosofijos propaguotojų, jau neturime penkeri metai.
Pokalbį pradėjusi Vydūno draugijos garbės narė prof. akademikė Viktorija Daujotytė pažymėjo, kad Vydūnas visų pirma yra tautos mokytojas. Gimstant tautiniams judėjimams, XIXa. pabaigoje, kaip svarbu buvo turėti vedlių.
– Kol yra branduolys, tol yra galimybė tautai išgyventi. Kaip svarbu buvo XIX a. pabaigoje, kaip formavosi tautiniai judėjimai, ir vos ant pirštų buvo galima suskaičiuoti išsilavinusius, kurie padėtų būrų-lietuvininkų, paverstų baudžiauninkų, valstiečių tautai pajusti savigarbą, savivertę, – pažymėjo profesorė.
Renginyje jaukiame pokalbyje kartu su akademike prof. Viktorija Daujotyte, dalyvavo draugijos pirmininkė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, lituanistas, Tautos namų santaros pirmininkas Antanas Gudelis.
Taip pat visuomenininkas, labdaros organizacijos vadovas Antanas Šakinis, doc. dr. Regimantas Tamošaitis, Vydūno draugijos garbės pirmininkas Tomas Stanikas. Draugijos giedotojai (vadovė Eglė Burkšaitytė), Ritos Juodelienės studijos „GalMeno?“ skaitovai, per internetinę Zoom platformą prisijungę dalyviai.
Prisimenant Vydūną buvo pažymėta, kad to meto asmenybių grįžimas į tautą buvo įviariakryptis. Vydūnas (Vilhelm Storost) būdamas vokiečių kilmės ir gyvendamas tarp lietuvininkų, galbūt ir tautodailininkės Martos Raišukytės kažkiek įkvėptas, pasirinko „vydūno“ – reginčio, matančio sceninį vardą ir iš dalies ir lietuviška gyvenimo kelią.
Jis – mokytojas, rašytojas, filosofas visą savo gyvenimą paskyrė lietuvių kultūros puoselėjimui, bendražmogiškų sumanymų išgryninimui ir sklaidai. Kaip filosofas jis nebuvo sisteminis, kad jį būtų galima būtų priskirti prie dialektinio materializmo, ar idealizmo kūrėjų. Savo pažiūromis jis siekė sujungti senąsias indų filosofijas su neoplatonizmo ir krikščionybės sumanymais.
Vincas Kudirka – iš Sūduvos kilęs, studijavęs Varšuvoje, kalbėjęs lenkiškai sugrįžo į savo tėvų tikėjimą.
Jurgis Gerulis (Georg Gerullis) vaikinas iš Jogaudų kaimo nuo Šilutės, pasaulinio garso mokslininkas, baltistas, Albertinos rektorius, nacių, hitlerininkų laikais jis buvo priverstas ar pats pasirinko germanišką nacistinės ideologijos ir istorijos vertinimų doktriną. Kelrodžio ženklai ir vėjarodžiai vėjui stipriau papūtus neretai pakreipia ir rodyklę.
Ir šiandien, kai kaupiasi karo debesys, Vydūno sumanymai apriboti. Nėra galimybės nuvykti į Vydūno Tilžę ir ten pagerbti mokytoją, atminimo lenta prie jo namo nuimta…
Lietuvos švietimo sistema
Lietuvos švietimo sistemoje esama nemažai rūpesčių, nesugebam pilnai apsirūpinti vadovėliais. Mažosios Lietuvos sumanymas ir atminimas, kur gimė lietuviškas raštas, tas atminimas pamažu trinamas iš piliečių, mūsų pareigūnų atminties.
Štai. pvz. kaip mąsto pareigūnai, lyg ir išlaikę valstybės tarnautojo egzaminą. Aptariant fotografijas Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų trijų tarnybos vadovas, klausia, kam tu fotografuoji Rambyno kalną, kur panoramoje matosi Rusijos vaizdas, Nemano miestelio žiburiai.
O juk tai – Ragainė, – miestas, kur mokėsi Vydūnas, ten „Katekizmą“ kūrė Mažvydas. Ir toks pavyzdys – ne vienintelis, šiandieninių komisijų nariai, vertindami ir pranešdami kultūros programas Mažosios Lietuvos klausimą laiko antraeiliu. Štai – taip, atmintis trumpa.
Labdaros organizacijos vadovas, visuomenininkas Antanas Šakinis sako, jei mums trūksta gerų vadovėlių mokyklos, tai kokia išauga nauja „Z“ karta, Jie ilgainiui taps vadovais, žinovais, dalyvaus komisijose, spręs šalies likimą.
Didžiulis praradimas, kad mes nepriklausomybės laikais uždarėme Švietimo institutą Vilniuje. O dabar verkšlename, kad trūksta mokytojų.Tačiau Antanas Šakinis džiaugiasi jaunimu ir sako: su jaunąja karta reikia nuosekliai dirbti.
Tokių želmenų pzv. jis mato Kelmės, Telšių savivaldybėse, Rietave, ypač šių regionų merai skatina domėtis šviesuoliais, prisimenant jų nuveiktus darbus ir sektinus rengti sėkmingą savo istorijos istorijos ateitį.
Renginio metu buvo platinami leidiniai: Vydūno raštai, Donelaičio, Vydūno giminių genealoginiai medžiai.
Apie Vydūną knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Patogupirkti.lt) ofseto dalies 78 p. taip parašyta: “Kalbant apie tikėjimus, tai religijos sustabarėja ir dogmomis pavirsta tuomet, kai jų konfesijos ima niekinti kitatikius, nes per daug sunku tik joms vienoms tampa nešti vienintelę jų tiesą – dramoje “Amžinoji ugnis” tą parodo Vilhelmas Storosta Vydūnas. “Atėjus naujiems laikams, turi ateiti ir pokyčiai religijose, ” – apie tai aiškino ir “Vydūno draugijos įkūrėjas bei jos vadovas iki pat mirties dr. Vaclovas Bagdonavičius (1941 – 2020). Vydūnas manė, kad “Vydija yra Lietuva” ir šią kibirkštį Algirdas Vaclovas Patackas (1943 – 2015) pagavo knygos “Lietuva yra Vydija” puslapiuose. A. V. Patackas rašo, kad baltų tikėjimo išskirtinumas buvo tas, jog sąlyčio su krikščionybe metu pas baltus buvo ir pasiliko Vieno, promonoteistinio, Dievo atmintis, kai kitos Europos tautos tą VIENĮ jau buvo praradusios”. Knygos 78-79 p. yra įdėtos ir dr. V. Bagdonavičiaus su Neprikl. a. sign. A. V. Patacku drauge su jo parašyta knyga “Lietuva yra Vydija” nuotraukos. Džiugu, beto, kad Pasaulio lietuvių bendruomenių tarpe vuydūniečių yra taipogi.