Vilniuje dar nebuvo išsisklaidę parako dūmai ir užgesę Laisvės gynėjų laužai, kai sutikęs šviesios atminties leidėją, žurnalistą Danielių Mickevičių gavau pasiūlymą skubiai rinkti liudininkų prisiminimus, užsienio radijo pranešimus apie kruvinąjį sekmadienį, nes Spaudos departamentas (direktorius poetas Juozas Nekrošius) sudarė leidybinę grupę, kuri skubiai turėtų parengti ir išleisti baltąją knygą apie Sausio 13-ąją.
Tebedirbau Lietuvos radijuje. Laidos jau buvo transliuojamos iš slaptos studijos Naugarduko gatvėje.
Savo laidoje „Pasaulis ir Lietuva“ kreipiausi į Radijo klausytojus, prašydamas kuo skubiau užrašyti ir siųsti į Žurnalistų sąjungą savo prisiminimus apie okupantų siautėjimą ir kruvinus įvykius.
Netrukus į Žurnalistų sąjungą, kuri tuomet priglaudė mus, išvarytus iš Konarskio gatvės rūmų, ėmė plaukti laiškai iš visos Lietuvos.
Toliau tebeveikė Radijo monitoringas, kuriam man teko vadovauti. Namų sąlygomis užrašinėjome visus užsienio radijo pranešimus apie įvykius Lietuvoje.
Taigi per keltą dienų sukaupėme gausybę liudininkų laiškų, užsienio radijo pranešimų, kuriuos tuoj pat su žurnalistu Kazimieru Pūru redagavome, ruošėme spauda ir netrukus perdavėme Spaudos departamentui.
Tai ir sudarė knygos pagrindą. O kai ji buvo papildyta gausiomis nuotraukomis, oficialiais dokumentais, žuvusiųjų biografijomis, prisiminimais pasidalijusių žmonių sąrašu, susidarė stora, daugiau kaip 300 puslapių knyga.
Prie jos rengimo ir redagavimo prisidėjo gausus būrys „Vagos“, „Mokslo“, „Vyturio“, „Minties“, „Lituanus“, „Alkos“, Enciklopedijos leidyklų, Žurnalistų sąjungos, Radijo ir televizijos darbuotojų.
Todėl, praėjus vos porai mėnesių po agresorių pralieto kraujo „Spindulio“ poligrafijos įmonė 50 000 egzempliorių tiražu išleido pirmąją baltąją knygą apie Sausio 13-ąją – „1991 01 13“.
Operatyviai išleidus knygą gauta naujų svarbių dokumentų, pasaulio organizacijų, valstybių vadovų pareiškimų, Rusijos nepriklausomų kariškių išvadų, naujų įvykių liudininkų prisiminimų, todėl po mėnesio teko išleisti knygos papildymą – tęsinį tokiu pat pavadinimu.
Nors tiražas buvo didelis, knygos greit nebeliko knygynuose.
Po poros mėnesių (1991 07 22) teko pakartoti jos išleidimą taip pat 50 000 egzempliorių tiražu, šį kartą lietuvių ir anglų kalbomis.
Ją stengėsi įsigyti daugelis užsienio politikų, žurnalistų stebėjusių įvykius Lietuvoje. Daug knygos egzempliorių buvo išdalinta Prezidentūroje, kai apdovanotieji gaudavo Sausio 13-osios atminimo medalį.
Po to pasirodė daugiau knygų apie Sausio 13-ąją. Buvo išleistos dvi mano knygos – „Kalbėsime, kol gyvi“ ir „Sausio 13-oji“.
Tačiau pirmoji baltoji knyga, skirta kruvinam mūšiui ir pergalei kovoje už Nepriklausomybę ir Laisvę visada išliks kaip svarbiausias tų istorinių įvykių paliudijimas, kaip svarbiausias kaltinimas agresoriams, kurį pasirašė šimtai Lietuvos žmonių bei Lietuvos užtarėjų pasaulyje.
