Romėnų filosofas, politikas, retorikas ir rašytojas Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, gyvenęs 106 m. pr. m. e. sausio 3 d. –43 m. pr. m. e. gruodžio 7 d.) , yra palikęs daug išminties krislų apie įvairius dalykus ir, be abejo, apie žmogų.
Šįkart apie veidą ir jame mums kelią rodančias akis: „Veidas – sielos atspindys“, – sakė filosofas.
Po daug amžių jį papildęs vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris (vok. Arthur Schopenhauer, 1788 m. vasario 22 d. –1860 m. rugsėjo 21 d.) teigs: „Žmogaus veidas pasako daugiau ir įdomesnių dalykų negu lūpos: lūpos pasako tik žmogaus mintį, veidas – prigimties mintį“.
Švedų vaikų ir jaunimo rašytojas Stefanas Kastas (Stefan Casta) (g. 1949 m.) rašo: „Mūsų veidai – kaip enciklopedijos, tereikia įsiskaityti. Ten parašyta viskas. Ten matosi mūsų gyvenimai. Išraižytos visos kada nors nutikusios tragedijos ir džiaugsmai“.
Taigi, žvilgtelėkim į akis. Ką jos sako? Mėlyna spalva – tai romantiškumas, jausmingumas; šioje spalvoje gali įžvelgti ir trūkumą – aroganciją, kartais – net puikybę.
Dangiška spalva – patrauklumas, karštas būdas. Juoda spalva – žmogus neramaus būdo, sumanus ir stiprios energetikos, tvirtas.
Lengvai bendraujantys, sąmojingi, patrauklūs, tačiau jautroki yra rudaakiai; pilka spalva sako, kad tai ramaus būdo žmonės, žalia spalva –siejasi su protingumu, ryžtingumu, stipria valia, jautrumu bei smalsumu; nuoširdumas, puikus bendravimas, kūrybiškumas, talentingumas, principingumas, patikimumas, o kartais ir artistiškumas, slypi geltonspalvėse akyse.
Na, o dabar – meskime žvilgsnį į akių kaimyną – antakius. Jeigu pastebite tankius ir ilgus antakius, prieš jus geranoriškas ir drąsus žmogus, jo priešingybė – trumpi ir siauri antakiai rodo žmogų sąžiningą bei aukštus moralinius principus turint.
Jeigu žmogaus antakių linija išsidėsčiusi žemai, netoli jo akių, tai rodo komunikabilumą, lengvai užmezgamas naujas pažintis, pomėgį bendrauti, o kuo antakiai arčiau kaktos, tuo asmuo uždaresnis, labiau susitelkęs į vidinį pasaulį, atsargesnis bendraujant, tačiau prisirišęs prie kelių draugų, toks žmogus lieka ištikimas visą gyvenimą; ilgi ir tankūs antakiai lyg ir sakytų, kad žmogus yra geranoriškas ir drąsus, trumpi ir siauri – aukšti, ilgi ir lygūs antakiai, ilgaamžis, jei suaugę antakiai, prieš jus – smalsūs žmonės.
Antakių vieta – kakta. Taigi, ką sako ji. Plati kakta – dvi ar trys horizontalios raukšlės – žmogų lydintis sėkmės ženklas, apvalėjanti – kūrybiškumo ženklas, tiesi – pažangiai mąsto, dažnokai kitų gali likti nesuprastas, raukšlėta kakta – tai rūpestingi, darbštūs asmenys, aukšta ir lygi kakta ilgo gyvenimo rodiklis.
Susipažinęs su lietuvių kalbos somatiniais frazeologizmais apie kaktą, randi jų gana įvairių ir įdomių: „Ant kaktos neparašyta“ (iš paviršiaus sunku pažinti), „Ant kaktos užsirašyk“ (gerai atsimink, įsidėmėk), „Drąsios kaktos“ (drąsus), „Kaktas sudūrus“ (artimai), „Kaip gero vyro kakta“ (siauri, apie pečius), „Kieta kakta“ (atkaklus, užsispyręs, negabus), „Į kaktą kalti“ (sakyti, įtikinėti), „Iš kaktos grietinės nelaižysi (sviesto netepsi)“ (grožiu sotus nebūsi), „Pro kaktą žiūrėti“ (būti nedrąsiam, nedrįsti), „Velnias pradės aštuonnytį į kaktą austi“ (pradės raukytis, piktinti), „Kakta griūva“ (sakoma, norint miego), „Kakta duris atidaryti“ (bet ką padaryti, siekiant ko), „Kakta atsimušti į sieną“ (nepasiekti trokštamo dalyko), „Su kakta sienos nepramuši“ (nieko nepadarysi), „Kaktoje visos giminės susirinkę“ (kieno labai susiraukęs), „Stačia kakta“ (tiesiog) „Saulė kaktoje, mėnuo pakaušyje“ (sakoma apie praplikusį žmogų), „Kakton įeiti“ (susirūpinti), „Kakton įsikalti“ (įsiminti), „Kaktos nepramuš“ (nieko bloga nepadarys), „Kakton gauti“ (gauti mušti), „Nei į kaktą, nei į staktą“ (prastai, negražiai).
Autorius yra LŽS narys
