Ar žinote, kur yra miestas Humorpolis? Žemėlapiuose jo kol kas negalima rasti. Tačiau gyvuose pasakojimuose šį vardą jau matuojasi Marijampolė. Tam yra labai rimtų (nors ir humoristinių) priežasčių.
O ir šiaip minėtai vietovei ne naujiena keisti savo pavadinimą. Per tris šimtus metų jų būta net septyneto: Pašešupys – Senoji Būda – Senpilė – Starapolė – Marijampolė – Kapsukas ir pagaliau – vėl Marijampolė.
Labai gali būti, kad šaltą žiemą pro Starapolę aštuonioliktojo amžiaus viduryje pralėkė rogėmis iš Vokietijos pakeliui į Sankt Peterburgą pats baronas Miunhauzenas. Apie jo linksmus (nesvarbu, kad išgalvotus) nuotykius gyvuoja pasakojimai iki mūsų dienų.
Va, kad ir toks, kai baronui keliaujant per gūdžią girią (gali būti ir Suvalkijos), užpuolė vilkas. Jis tiek nuėdė arklį, kad pats įsikinkė ir toliau nešė keliauninką iki pat Rusijos sostinės.
Miunhauzeno pavyzdžiu ir patys suvalkiečiai kūrė bei tebekuria smagius anekdotus. Štai važiuoja brikele kalėdojantis kunigas ir mato ganyklos pakraštyje verkiantį piemenuką.
„Tai ar verki, vaikeli? – klausia kunigas pristabdęs arklį, o aštrialiežuvis piemenukas atsiliepia: – Tai mislyji, ponuli, kad giedu… – Bene vilkas avį nunešė? – Tai mislyji, ponuli, kad atnešė-ė-ė…“
Suvalkiečiai vieni pirmųjų sumojo, kad smagią nuotaiką galima perteikti ne tik žodžiais, bet ir vaizdais. Toks pirmeivis buvo gimęs Kudirkos Naumiestyje ir kurį laiką Marijampolėje gyvenęs grafikas, karikatūristas Juozas Olinardas Penčyla (1908–1979).
1944 pasitraukęs į Vokietiją bendradarbiavo išeivių leidiniuose. 1948 persikėlė į Kolumbiją, dirbo karikatūristu ir iliustruotoju Bogotos periodiniuose leidiniuose.
J. O. Penčyla dar prieškariu surengė individualių parodų Marijampolėje, Vilkaviškyje, Kybartuose, Alytuje, Kaune, vėliau – Bogotoje ir Medelíne; pomirtinė – Vilniuje (1989).
Dailininkas išgarsėjo satyriniais piešiniais, išjuokiančiais visuomenės ydas, miesčioniškumą, biurokratizmą. Jis sukūrė psichologiškai tikslių, impulsyvaus ir lakoniško piešinio visuomenės bei kultūros veikėjų šaržų.
Apie J. O. Penčylos gyvenimą ir kūrybą marijampoliečiams išsamiai papasakojo įspūdingos monografijos-albumo apie šį menininką autorius, publicistas Damijonas Šniukas.
Jis su vilniečių žurnalistų ir dailininkų grupe Marijampolėje aplankė parodą „Buvo laikai, kai juokaudavome: nuo Juozo Olinardo Penčylos iki Romualdo Pačėsos… ir dar šiek tiek“. Tai – humoro parodų, spaudinių ir švenčių istorija.
Šią parodą sumanė ir įgyvendino marijampolietis fotomenininkas Romas Linionis kartu su Marijampolės krašto ir prezidento Kazio Griniaus muziejaus (direktorė Rima Striaušienė) komanda.
Parodos plakate antroji yra R. Pačėsos (1930 – 1994) pavardė. Jis dirbo Marijampolės apskrities mokyklose, valdžios įstaigose (kai kurioms vadovavo), Buvo filatelistas, kraštotyrininkas, fotografas, įkūręs vietinį fotomėgėjų klubą.
R. Pačėsos, V. Žukausko ir kitų bendraminčių sumanymu 1973 metais Marijampolėje surengta pirmoji humoristinės fotografijos paroda.
Ji buvo originali tuo, kad kiekvieną fotografiją lydėjo Jono Varno, Andriaus Deltuvos ir kitų dailininkų karikatūristų vaizdinės interpretacijos. Jomis buvo linksmai papildomos fotografijų temos.
Pirmasis laimėtojas kaunietis fotografas Aleksandras Macijauskas buvo apdovanotas su suvalkietišku išradingumu – dešrinėmis kopėčiomis. Fotokritikas (ir šių eilučių autorius) gavo keptą antį išriestu kaklu.
Vėlesnėse parodose laimėtojų prizais tapo centneriniai cukraus maišai, kuriuos dovanodavo šiame mieste veikiantis runkelių saldėsio fabrikas.
Nuo 1973 iki 1990 metų Marijampolėje buvo surengta dešimt humoristinės fotografijos parodų (apie tai sukurtas pusvalandžio filmas). Vėliau ėmė pirmauti karikatūristai. Jų kūrinių parodos nusidriekė iki mūsų laikų.
Dabar galvojama sugrįžti prie andainykštės fotografijos ir ją interpretuojančių piešinių sinergijos. Buvęs miesto vadovas ir aktyvus kultūros puoselėtojas Kęstutis Subačius iškėlė sumanymą įkurti Marijampolėje Humoro muziejų su aktyvia linksmai švietėjiška veikla, kaip, pavyzdžiui, Humoro ir satyros namai Gabrovo mieste, Bulgarijoje. Tai ir būtų tikroji Humorpolio pradžia.
Tokiam muziejui mielai savo kūrybos darbų padovanotų šiuokart Marijampolėje apsilankę linksmosios grafikos meistrai Jonas Lenkutis, Jonas Varnas, Ramūnas Vaitkus, Kęstutis Šiaulytis.
Du pastarieji nenustygo ir per susitikimą su marijampoliečiais – nuolat portretavo ar šaržavo dalyvių veidus. Naujajam muziejui neliktų abejingas, galintis padovanoti originalių humoristikos eksponatų, susitikime dalyvavęs ilgamečio „Šluotos“ žurnalo redaktoriaus Juozo Bulotos (1918–1994) bendravardis sūnus.
Kaip rašo reklaminiame lakšte pastarosios parodos įkvėpėjas Romas Linionis, „humoras, kaip ir anekdotai, dalykas savotiškas: kai aplinka blogėja, noras juokaut stiprėja, juokaudami tiesą išsakome ir gyvent lengviau pasidaro…“
