A. Jaruševičius. Ar tikrai lietuvai reikalinga atominė elektrinė (techninės ir ekonominės prielaidos)

Pranešimas skaitytas konferencijoje  „Atominė  elektrinė  ir (ar) energetinė nepriklausomybė“, Seime, 2012 03 14 d.

Negausus ratelis politikų ir suinteresuotų specialistų, įrodinėjantys naujos Visagino Atominės elektrinės ( VAE ) būtinumą, paprastai pateikia šiuos argumentus:
1.  VAE garantuos Lietuvai energetinę nepriklausomybę.
2.  VAE užtikrins trūkstamos elektros galios generavimą.
3.  VAE – tai komercinis projektas. Perteklinę energiją Lietuva parduos į Elektros rinką ir iš to uždirbs.
4.  Teigiama, jog atominė energetika – pati draugiškiausia aplinkai energetikos rūšis.
5.  Teigiama, jog AE priešininkai – tai Rusijos ir „Gazprom“ interesų propaguotojai, klaidinantys visuomenę.

Taigi, apie šiuos argumentus atskirai ir atsakymas į klausimą: kas gi iš tiesų klaidina visuomenę?

1

Lietuvoje, esant šaltam žiemos darbo dienos rytui ( piko valandomis) maksimalus šalies elektros tinklo apkrovimas neviršija 1800 megavatų galios. Tai yra Lietuvos Energetikos instituto duomenys. Tuo tarpu sudėjus šiandien visus esamus Lietuvoje elektros generavimo šaltinius, būtent: hidroelektrines, miestų kogeneracines termofikacines elektrines, dar truputį vėjo esamos ir planuojamos energetikos galias, matome, kad susidaro ne mažiau 2800 mW bendros galios šaltinių. Pridėkime dar itin veiksmingą „piko“ valandomis Kruonio HAE galią, kurią išvysto keturi blokai po 200 kW. Be to, šioje Kruonio HAE yra suprojektuota ir paruošta vieta dar keturiems blokams po 200 MW, kuriems įrengti reiktų ne daugiau 500 mln. litų. Šie HAE blokai gali „užsikrauti“, naudodami pigią ir perteklinę naktinę energiją iš vietinių šaltinių bei importuojant.

Taip pat reikia turėti omenyje, kad gal gi, nepaisant iki šiol buvusio sabotavimo, pagaliau bus pastatytas suskystintų dujų terminalas bei saugykla. Tai leistų atpiginti energijos gamybą naudojant dujas.

Visi specialistai, netgi ir politikai, propaguojantys VAE, vieningai sutaria, jog šiandien Lietuvai generuojančių šaltinių pilnai pakanka. Abejojama, ar jų pakaks ateityje. Tačiau šiuo atveju reikia turėti omenyje, kad technologijos sparčiai tobulėja ir skubėti nedelsiant statyti senos konstrukcijos VAE nederėtų, nes jau dabar yra atliekama licencijavimo procedūros mažo ir vidutinio galingumo naujosios, ketvirtosios kartos AE. Tai modulinės, požeminės, aušinamos metalu itin saugios elektrinės. Planuojama, jog apytikriai iki 2019 metų bus pradėta serijinė tokių AE įrenginių gamyba. O iki to laiko Lietuvai elektros galios iš esamų šaltinių pakaks.

VAE šalininkai teigia, kad šiuo metu Lietuva importuoja iki 70 proc. visos sunaudojamos elektros energijos ir tai kelia grėsmę energetiniam saugumui. Toks teigimas, nepasakant tiesos iki galo yra nekorektiškas. Lietuva yra pajėgi pasigaminti visus 100 proc. jai reikalingos energijos. Tačiau šiandien pirkti energiją iš esamos Elektros biržos arba importuoti iš kitų šalių yra apytikriai 30 proc. pigiau, nei šią energiją gaminti naudojant gamtines dujas – tol, kol nėra įrengtas dujų terminalas.

2

Energetinį saugumą ir nepriklausomumą nuo vienintelio šaltinio jau dabar garantuoja visa eilė faktorių. Tai diversifikuoti generavimo šaltiniai Lietuvoje bei Elektros birža, iš kurios gaunama elektros energija savo konkrečios kilmės šalies neturi.

Dar didesnį tiekimo patikimumą suteiks suskystintų dujų terminalas bei elektros kabelinė linija su Skandinavijos šalimis, bendro 700 MW pralaidumo.

3

Teigiama, jog VAE bus komercinis projektas. Tačiau tam būtina, kad bendroji generuojamos energijos savikaina būtų mažesnė, nei esama biržoje. LR Energetikos ministerijos teigimu, 1 kWh savikaina bus 7-10 ct/kWh. Specialistų nuomone, tokia kaina yra nereali ir ji tokia galėtų būti, jeigu Lietuvai VAE būtų pastatyta nemokamai, taip pat nemokamai tiekiamas branduolinis kuras bei nemokamai išvežamos saugojimui ir laidojimui veiklos atliekos.

Tuo tarpu specialistų paskaičiavimais, įvertinus šiandieninėmis kainomis įvairių galimybės studijų, projektavimo, paruošiamuosius, statybos, eksploatavimo bei kitas „nenumatytas“ išlaidas, vienos kWh savikaina gali pasiekti daugiau nei 40 ct/kWh . Ir tai neskaitant išlaidų veiklos atliekų saugojimui ir laidojimui dešimtims tūkstančių metų. Šios išlaidos, apytikriais duomenimis, artimiausiam šimtmečiui, gali sudaryti dar 15 ct/kWh. Radioaktyviomis atliekomis privalės rūpintis ir dėl to išlaidauti bei ekologiškai rizikuoti mūsų ištisos provaikaičių kartos. Todėl vyriausybei neįtraukti šių išlaidų, skaičiuojant energijos savikainą, yra itin nekorektiška.

Tuo tarpu šiandieninė energijos kaina Elektros biržoje yra tik 17 ct/kWh. Todėl pateikti VAE projektą kaipo pelningą komercinį yra nerealu.

Šiame projekte slypi itin pavojingas ir kenksmingas galimas vyriausybės veiksmas, būtent: tiekti į Elektros biržą ir galimiems projekto partneriams energiją rinkos kainomis, o skirtumą tarp faktinių sąnaudų ir rinkos kainos priversti padengti lietuviškąjį elektros vartotoją. Panašus procesas jau vyksta ir šiuo metu. Per vadinamųjų „viešuosius interesus atitinkančių paslaugų“ (VIAP) kainą šiandieninis vartotojas sumoka tarifu, didžiausiu tarp Baltijos valstybių. Yra pavojus, kad siekiant padengti VAE statybos ir eksploatavimo sąnaudas, elektra Lietuvoje vartotojui gali tapti  pati brangiausia iš visų ES valstybių.
Visuomenė jau įsitikino, kaip finansinės krizės metu savanaudiškai ir įžūliai veikia bankai, galimai patys tą krizę sukėlę. Todėl gręsia itin realus pavojus, kad pusvelčiui įkeitus už paskolas kredito įstaigoms ir  galimiems tarptautiniams perėjūnams Lietuvos elektros tinklų materialųjį turtą, valstybė gali šį turtą prarasti.

4

Dėl atominės energetikos draugiškumo aplinkai savo „argumentus“ jau pateikė Černobylio , Fukuchimos avarijos bei daugybė buvusių ir galimai nuslėptų atominių incidentų pasaulyje. Po Fukuchimos avarijos šios elektrinės operatoriai ilgai slėpė nuo Japonijos vyriausybės ir visuomenės apie ženklų radioaktyvių medžiagų nutekėjimą. Tik kuomet šiuos faktus nustatė visuomenė, buvo prisipažinta apie pasibaisėtino dydžio taršos pasklidimą. Tokią, kaip ir Fukušimoje, elektrinę Japonijos firma Hitachi ketina pastatyti ir Lietuvoje. Tokios konstrukcijos elektrinės jau atsisakė daugybė Pasaulio šalių. Ar Lietuvą ketiname paversti į šiukšliadėžę pasaulio pasenusios įrangos atliekoms? Ar VAE entuziastams neaišku, kad netgi vidutinio dydžio avarijos AE atveju, Lietuvą tektų išbraukti iš pasaulio fizinio ir politinio žemėlapio? Ar Lietuvos visuomenė gali tikėtis, kad galimos avarijos atveju nuo gyventojų nebus slepiami  taršos faktai?

Teigti, kad atominė energetika yra itin saugi energijos rūšis, vyriausybė neturi teisės.

5

Teigiama, kad VAE priešininkai atstovauja Rusijos ir „Gazprom“ interesus. Tačiau ar nėra atvirkščiai? VAE satybos šalininkų veiksmai – tai pastangos ilgam susieti Lietuvos energetiką su Rusija, nes užtikrinti vadinamąją rezervinę galią bus įmanoma tik per tinklus iš Rusijos.

Taigi, natūralus klausimas: kodėl, nepaisant techninės, ekonominės ir ekologinės logikos, negausi grupelė politikų taip skuba neatsiejamai, dar šios Seimo kadencijos metu, susaistyti Lietuvą sunkiai beišardomomis sutartimis dėl VAE statybos?

Manau, atsakymo reiktų pradėti ieškoti dar nuo to proceso, kurį specialistai ir visuomenė įvardino kaipo LEO  LT – „NDX energija“ afera. Valstybei yra padaryti milžiniški nuostoliai, pagal skelbiamus duomenis, iki 2 milijardų litų, o tuo tarpu nėra nei vieno realiai baužiamąja prasme nubausto ar politiškai įvertinto šios aferos dalyvio.

Nesiseka Lietuvai ir su senosios AE uždarymu – radioaktyviųjų atliekų saugyklos dar nėra, o pinigų, skirtų jai pastatyti jau nebėra. Šiame fone VAE statybų projektas yra panašus į LEO  LT aferą, kuris kaip vėžinio auglio metastazė ant Lietuvos kūno iškilo pavidalu naujo darinio, turinčio akivaizdžių korupcijos požymių.

VAE statyba ir darbinė veikla planuojama mažiausiai 70-čiai metų. Iškils ir radioaktyviųjų atliekų saugojimo ir laidojimo problema – tūkstančiams metų.

Todėl naujos VAE statybos reikalingumo klausimą privalo spręsti neutralūs specialistai ir visuomenė, bet ne vienadieniai politikai.

Autorius yra Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidiumo narys, Lietuvos Respublikos Trišalės Tarybos Energetikos komiteto pirmininkas