Aktyvų laisvalaikį renkasi vis daugiau žmonių, o viena tokių pramogų – kalnų slidinėjimas. Lietuvoje šio sporto entuziastų gretos taip pat auga. Ir nors visi puikiai žino, kad šis užsiėmimas ne tik smagus, nepigus, bet ir rizikingas, vis daugiau žmonių traukia į kalnus. Deja, kai kurie iš jų patiria sužeidimus.
Net ir žinodami galimas rizikas, kai kurie slidininkai ir snieglentininkai nuo kalno leidžiasi neapsidraudę. Beje, draudimo polisas gali smarkiai pagelbėti ne tik susižalojus pačiam, bet ir kliudžius kitą žmogų. Kai kuriose valstybėse pačių žmonių sąmoningumu jau nepasikliaujama, todėl, pavyzdžiui, Italijoje slidinėjant be draudimo galima „užsidirbti“ kelių šimtų eurų baudą.
Taigi kaip yra iš tikrųjų: kokia tikimybė susižeisti slidinėjant ir kaip tą riziką sumažinti?
Sužeidimų rizika
Austrijos mokslininkai, skaičiuodami sužeidimus, patiriamus slidinėjant Alpėse, nurodo, jog dėl vis tobulėjančių technologijų, taigi ir kokybiškesnės slidinėjimo įrangos bei įvairių saugumo priemonių, kurias naudoja ir patys žmonės, ir kurios diegiamos slidinėjimo kurortuose, nelaimių dažnumas sumažėjo nuo 5-8 traumų per 1000 slidinėjimo dienų 1970-aisiais iki mažiau nei 1 per 1000 dienų 2019-aisiais.
„Žiemos pramogos slidinėjimo kurortuose tampa vis saugesnės. Tai pavyko pasiekti tobulinant slidinėjimo įrangą, taikant įvairias slidinėjimo trasų saugumo priemones, perspėjant slidininkus apie galimus pavojus ir apskritai suteikiant jiems daugiau informacijos apie trasų būklę, besikeičiančius orus ir kitus aktualius dalykus, būnant kalnuose. Nepaisant to, ir patiems žmonėms visuomet reikia išlikti budriems, nes nelaimių pasitaiko. Pavyzdžiui, jeigu kokioje nors trasoje kasdien apsilanko 1000 žmonių, tai vidutiniškai vienas iš jų kasdien susižaloja“, – sako BTA Asmens draudimo rizikų vertintojas Andrius Žilėnas.
Mokslininkų pateikiama statistika taip pat byloja, kad 80-90 proc. sužalojimų slidinėjimo trasose yra patiriami, kai slidininkas krenta pats ir tik apie 10-15 proc. patiriami sužeidimai susidūrus su kitu žmogumi.
Be draudimo kalnai nelaukia
Slidinėjimų kurortuose dirbantiems kelionių organizatorių atstovams neretai tenka padėti surasti reikiamą pagalbą nelaimes patyrusiems slidininkams. Žinoma, kad ir jie, ir instruktoriai bei slidinėjimo pasų pardavėjai visuomet pasiūlo įsigyti draudimą ir primena, kad tokią apsaugą turėti būtina. Kitaip, kaip jau minėta anksčiau, gresia bauda. O ir rūpesčių patyrus traumą ar sužalojus kitą, turint draudimą, gerokai mažiau.
„Papildomas sveikatos draudimas su išskirta slidinėjimo rizika reikalingas vykstant slidinėti į bet kurią Europos kalnų valstybę – Prancūziją, Italiją, Andorą ar kitas. Šis draudimas užtikrina galimybę kreiptis į kurortuose įsikūrusius privačius medicinos centrus, kurie reikalui esant suteikia reikalingą pagalbą. Paprastai jie patys susisiekia su draudimo kompanijomis dėl gydymo išlaidų padengimo. Taip pat rekomenduojame įsigyti ir asmens civilinės atsakomybės draudimą“, – aiškina Jurgita Savickaitė, kelionių organizatoriaus „Novaturas“ produkto vystymo specialistė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad slidinėjant ir tiesiog aktyviai leidžiant laiką kalnuose yra didesnė tikimybė netyčia apgadinti ir kito slidininko inventorių, pargriuvus sulaužyti slidę arba snieglentę. „Kai kurie slidinėjimo kurortai taip pat svečių prašo parodyti, ar jie turi įsigiję tokį draudimą“, – sako J. Savickaitė.
Anot pašnekovės, galima rizikuoti ir keliauti vien su Europos sveikatos draudimo kortele, bet tokiu atveju galima tikėtis tik pirmosios pagalbos: apžiūros, sutvarstymo, gipsavimo. Be to, sveikatos priežiūros paslaugos tik tokių kortelių turėtojams bus teikiamos valstybinėse medicinos įstaigose, kurios įprastai būna jau ne slidinėjimo kurorto zonoje, bet artimiausiame mieste, kuris gali būti ir už 40-50 kilometrų.
Dažniausi sužeidimai
Tipinė nelaimė, patiriama slidinėjimo trasose, – kelio sąnario sužalojimas ir tai dažniausiai pasitaiko – kelio priekinio kryžminio raiščio plyšimas (nuo 15 iki 21 proc. visų traumų). Apskritai apie pusę visų slidinėjimo nelaimių būna susijusios su kelio raiščių pažeidimu. Antra „populiariausia“ traumų grupė – pečių ir nugaros sužalojimai – 20 proc. visų kalnuose patiriamų traumų.
Skelbiama, kad Alpėse kasmet nemažai slidininkų patiria galvos sužeidimus – jų pasitaiko apie 10 procentų. Tiesa, anksčiau tokie skaudūs nutikimai būdavo gerokai dažnesni, bet šalmai ženkliai pagerino padėtį– jų naudojimas galvos traumų tikimybę sumažino 35 proc. suaugusiems ir net 56 proc. vaikams iki 13 metų.
Slidinėjimo instruktoriai vieningi, o jiems antrina, ir statistika – šalmai ir kitos apsaugos smarkiai sumažina nelaimių tikimybę. Be to, su šalmu, kokybiškais slidinėjimo batais ir apkaustais, o snieglentininkams – ir su nugaros įtvaru ar kitomis apsaugomis, žmogus pats gali jaustis saugesnis, laisviau ir užtikrinčiau manevruoti leisdamasis trasa.
Įdomu tai, kad moterims kelio raiščių sužeidimų pasitaiko net 2-3 kartus dažniau nei vyrams. Mokslininkai tą aiškina hormoniniais, anatominiais ir nervinės bei raumenų sistemos skirtumais.
Medikai atkreipia dėmesį, kad snieglentininkų nelaimės yra kitokios nei slidininkų – jie krisdami dažniausiai susižaloja riešus ir pečius.
„Kai griūna slidininkas, jo kojos būna nefiksuotos, todėl dideliu sukimo momentu pasižymintis smūgis nuo slidžių susidūrimo su kliūtimi perduodamas keliams. Snieglenčių mėgėjai griūdami bando arba atsiremti rankomis, arba krenta ant šono, todėl jiems dažniausios būna riešų ir pečių sužeidimai. Todėl snieglentininkams patariame krentant nebandyti remtis rankomis – tai tikrai nepadės. Slidininkams kritimo metu vienintelis patarimas – jei pirminio kritimo momentu dar nesusižalojote ir iš inercijos toliau leidžiatės žemyn, pakelkite slides ar batus nuo sniego, nes bet kokia kliūtis perduos galingą impulsą į kojas, o tai gali lemti smarkesnius sužalojimus“, – sako „Slidinėjimo akademijos“ vyr. trenerė Anželika Schrijer.
Kaip apsisaugoti?
Austrijos mokslininkų atliktos apklausos atskleidė, kad net 63 proc. slidininkų prieš susižeidimą vartojo alkoholio. Nors nebuvo skaičiuojama kiek apskritai Alpių slidininkų nuo kalno leidžiasi blaivūs, mokslininkai daro prielaidą, kad alkoholis nelaimių riziką reikšmingai padidina. Todėl pirmas mokslininkų patarimas slidininkams yra toks pats, kaip ir vairuotojams: tai nėra užsiėmimas išgėrusiems.
Dar vienas svarbus dalykas – kalnuose, kaip ir kelyje vairuotojams, slidininkams reikia objektyviai įvertinti savo galimybes ir iš anksto ruoštis kalnų iššūkiams. Tai – bene pirmas patarimas, kuris yra pateikiamas pradedantiesiems. Tačiau atsargumo priemonių ir atsakingumo reikėtų nepamiršti ir jau patyrusiems kalnų slidinėjimo entuziastams, kurie ne visuomet pasirenka saugų greitį leisdamiesi kalnu žemyn.
„Į slidinėjimo keliones važiuoja pačių įvairiausių pasirengimo lygių atostogautojai – nuo patyrusių, kurie kalnuose buvo jau ne kartą, iki jų pakviestų draugų, kurie su kalnais tik susipažįsta. O kur dar įmonių kelionės, kuomet kalnuose slidinėja ir švenčia didelės kompanijos. Pirmą kartą vykstantieji slidinėti tikrai nežino, koks turi būti tinkamas fizinis pasirengimas ar kokių slidinėjimo įgūdžių jam reikia bei tikisi sulaukti pagalbos iš savo draugų – o tai yra tipinė klaida, galinti lemti nelaimes. Nes kalnai nėra jūsų draugai“, – sako „Slidinėjimo akademijos“ trenerė A. Schrijer.
Anot jos, patyrę slidininkai į kalnus važiuoja tam, kad patirtų malonumą. Jie ne visuomet turi noro ar gebėjimo paaiškinti pradedantiesiems, kaip elgtis leidžiantis nuo kalno. Dėl to instruktorius primygtinai rekomenduoja dar prieš išvykstant į kalnus išbandyti savo jėgas ir įgyti reikalingų įgūdžių, įvaldyti slidinėjimo technikas vietinėse slidinėjimo trasose, arenose ar mokyklose.
„Slidinėjimas pats savaime nėra pigi sporto šaka. Todėl iš viso reikalingų dalykų sąrašo išbraukdami slidinėjimo instruktoriaus pagalbą daug nesutaupysite. Tiksliau, tokio bandymo taupyti kaina gali būti labai didelė – leidžiantis nuo kalno patirtos nalaimės būna labai sudėtingos ir skaudžios“, – įspėja instruktorė.
