Nors jau atėjo ruduo, gražios ir ryškios spalvos nenustoja stebinti gamtos mylėtojų, tačiau negaliu pamiršti vasaros, o ypatingai – Lietuvos ramuvų sąjungos rengtos stovyklos, joje vykusių mokymų, veiklų ir ypatingų apeigų. Stovyklos tema šiemet buvo krikštynos, tad stovyklautojai, atvykę iš Lietuvos ir kaimyninių šalių galėjo susipažinti su baltiškomis krikštynų tradicijomis.
Stovyklos atidarymas vyko su iškilminga apeiga: sustojome ratu prie iš medžio drožinėtos, senaamžės protėvių statulos ir dainavome protėviams skirtas giesmes, sutartines, nusiprausėme pasisėmę vandenėlio iš šimtamečio dubenuoto akmens.

Veiklų buvo daug – nuo gražių akimirkų kartu maudantis ežere, grybaujant ar tyrinėjant miškus, iki nenustojančio muzikavimo, rytinių giesmių ir sutartinių ir ypatingų pamokėlių, kaip kad juostų pynimas, papuošalų iš žalvario gaminimas, sodų rišimas ar latviškųjų vainikų pynimas.
Susirinkusi grupė žmonių buvo nuoširdžiausia ir draugiškiausia – tokios ir buvo galima tikėtis. Ir vis dėl to, net kalbos barjeras nesustabdė susibendrauti su svečiais iš Lenkijos, Latvijos ir Čekijos.
Verta paminėti, kad draugai užsieniečiai dalinosi savo žiniomis tam skirtame mokymosi pastate, esančiame sodyboje – mokėmės apie kaimynų kultūrų ypatumus, jų mitologiją, tradicijas, papročius, dainas bei šokius.

Lenkų krikštynų papročius ir folklorą pristatė Mikolaj Jarmakovski kartu su savo draugais iš jo folkloro grupių „Dunajowi“ ir „Wilcze Klaki“.
Svečiai iš Latvijos, vadovaujami Andrio Kapusto, taipogi pasakojo apie latviškas krikštynų tradicijas, mokė dainų ir šokių, bet didžiausią dėmesį skyrė vaikelio palaiminimo apeigai: tam teko ruoštis visą dieną, pinti vainikus, padengti stalą bei surasti žmones, kurie „suvaidins“ tėvelių bei krikšto tėvelių vaidmenis.
Visą apeigą bei mokymus sėkmingai nufilmavo mylimas menininkas Virginijus Kašinskas.
Kitą dieną pasitelkę rekonstruotas lietuviškas krikštynų apeigas, vadovaujant muzikantui Gediminui Žiliui ir dalyvaujant apeigų folkloro grupei „Kūlgrinda“ atlikome vaikelio palaiminimo apeigą.
Ji buvo atlikta nepriekaištingai, sujungiant bendras jėgas lietuvių, lenkų bei atvykusių latvių, mat prieš kelias dienas atvykęs Gediminas Žilys paskaitė paskaitą ir surengė mokymus – kūrybines dirbtuves apie krikštynų – palaiminimo tradiciją, dainas bei apeigas.

Stovyklos pabaigai liko vienas saldesnių momentų – paskutinę vakarienę gaminome, kaip ir visuomet, kartu, tačiau ją papuošė gausmingas „Kūlgrindos“ ir stovyklos dalyvių koncertas ir nenumaldomas kultūros ypatumų dalijimasis.
Prieš skaniąją vakaro dalį mes atlikome uždarymo apeigą, kurioje netrūko balsų stiprumo, dievų ir protėvių švelnios šilumos, saulės palydėjimo už horizonto svarbumo.

Visa tai buvo tikrų tikriausios lietuviškosios tradicijos manifesto viršūnė – visų sielos susijungė bendra meile tautai.
Na, o apie nakties vidurnaktį iškeliavome pasipirtinti į šimtametę sodybos sauną, kurioje nėra net elektros – tai tik dar padomino ir taip ypatingą naktį. Besigėrėdami mėnesiena, miškais, po pirties atvėsinančiu ežero vandenėliu ir ore besijaučiančia meile pasauliui, sau ir kitiems, mes užbaigėme stovyklą, jau laukdami kitų metų datų paskelbimo.
Lietuvos ramuvų sąjungos projektą „Krikštynos vakar ir šiandien (jaunimo etnokultūros stovykla)“ remia Lietuvos kultūros taryba