Praėjo Valstybės diena. Bene svarbiausias renginys buvo Tautiškos giesmės giedojimas, bent minutei dviem suvienijęs Lietuvą vienam tikslui. Šventė praėjo, euforija išsisklaidė ir vėl susidūrėme su realybe: per tris dešimtmečius Lietuvai dar niekada negrasė tiek išorės ir vidaus pavojų. Niekada iki šiol, regis, nebuvo tokia abejotina mūsų valdančiųjų kompetencija ir tokie neaiškūs jų interesai, griaunant santykius su užsienio valstybėmis bei didinant politinę įtampą regione, kur už tūkstančio kilometrų nuo mūsų vyksta nuožmus karas.
Mitologas, religijotyrininkas, Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas dr. Dainius Razauskas sako, kad Donbasas Rusijai yra tas pats, kas Pietryčių Lietuva Lenkijai.
– Neretai sakoma, kad lietuviai niekada taip gerai nesijautė savo valstybėje ir niekada taip gerai negyveno kaip mūsų dienomis. Jūs irgi tikite „sėkmės Lietuvos” mitu?
– Na, kai sakote „sėkmės Lietuvos mitas”, iš karto jau siūlote šališką nuostatą. Iš tikrųjų niekuomet, jokioje padėtyje nebūna vien blogai nei vien gerai. Niekuomet nėra taip blogai, kad negalėtų būti blogiau, ir taip gerai, kad negalėtų būti geriau.
Daugybė dalykų Lietuvai tikrai pasisekė, iš dalies dėl „sėkmės”, iš dalies dėl daugybės žmonių darbo ir pastangų. Deja, daugybė ir nepasisekė, iš dalies dėl „nesėkmės”, iš dalies dėl pernelyg daugelio abejingumo, išdavystės ir net piktybinio kenkimo.
Nereikia skubėti Lietuvos sėkmės atiduoti apsišaukėliams ir išdavikams. Priešingai, derėtų juos ištraukti į dienos šviesą kaip degutą iš medaus statinės.
– Ko, jūsų nuomone, sveikai protaujantis lietuvis šiandien labiau bijo: rusų tankų ar savos valdžios? Kas kelia didesnę grėsmę valstybingumui?
– Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje jau buvo susidariusi tokia padėtis, kai kova už Lietuvą prieš bolševikinę Rusiją anaiptol nereiškė pataikavimo fašistinei Vokietijai ir atvirkščiai – kova už Lietuvą prieš fašistinę Vokietiją nereiškė pataikavimo bolševikinei Rusijai.
Tačiau Vokietijai pralaimėjus, kovoję prieš bolševikinę Rusiją iki šiol šmeižiami ir pravardžiuojami fašistais, o kovoję prieš fašistinę Vokietiją lengva ranka šliejami prie bolševikų (kaip Paulius Širvys). Deja, dabar padėtis panaši. Ir abu šališkumai vėl yra klaida. Ir abi pusės vėl šmeižia kolaboravimu su priešinga.
Padėtis šiaip jau panaši į „kovido”. Užėjus pandemijai, visos kitos ligos anaiptol niekur nedingo. Jos tik neteko dėmesio, o atsidūrusios šešėlyje, tapo nematomos, kai kurios dargi paūmėjo ir gerokai prisidėjo prie „kovido” aukų. Dabar, staiga išaugus Rusijos grėsmei, lygiai taip pat niekur nedingo visos kitos senos opos. Jos kaip tik paūmėjo ir užpūliavo.
Pavyzdžiui, reokupantai iš Lenkijos ir mūsiškiai tėvynės išdavikai, baigiantys Lenkijai atiduoti Pietryčių Lietuvą (kurioje, beje, lenkai niekuomet negyveno, tai grynai lietuviškos žemės, tik abiejų okupacijų skaudžiai nuniokotos). Galima net būtų tarti, kad Donbasas Rusijai yra tas pats, kas Pietryčių Lietuva Lenkijai.
Patikėkite, aš labiau už bet ką norėčiau, kad Lenkija būtų mūsų strateginis partneris ir patikimas draugas. Deja, tai tėra wishful thinking (tikėjimas iš troškimo – red.), ir to nematyti Lietuvai yra tokia pati grėsmė kaip Rusijos. Tas grėsmes sunku palyginti, Rusijos tarsi daug didesnė, bet vis tebėra grėsmė, o Lenkijos tarsi daug mažesnė, bet jau seniai prasidėjusi ir seniai virtusi tylia hibridine okupacija.
– Gal žinote išeitį, kaip išsivaikščiojančią tautą paversti grįžtančia tauta, kad netektų kalbėti apie ateitį be savo žemės ir savos valstybės?
– Nėra garantuotų receptų, kurie veiktų mechaniškai. Bet aišku, kad nuo tėvynės ir nuo savo prigimties vis nusigręžiant, vis išduodant ją, vis išsisukinėjant, sprunkant ir išsiginant, šviesių vilčių puoselėti neverta. Todėl patarčiau pirmiausia sugrįžti į save, į savo širdį ir pamėginti jos nebeišduoti.
Jums leidus, pasiūlyčiau vieną mažutį pratimą kasdienai: pamėginkite užkalbinta (-as) rusiškai atsakyti lietuviškai. Jei pašnekovas vėl kalbės rusiškai, jūs vis tiek atsakykite lietuviškai. Geranoriškai, mandagiai, bet lietuviškai. Ir pažiūrėkite, kas bus. Nebijokite dėl ukrainiečių, suteikite jiems progą prisipažinti tokiais esant. Tiesiog pamėginkite kasdienybėje, smulkmenose nebeišduoti savęs. Be šito nieko nebus.
Kad išsivaikščiojančią Tautą paversti grįžtančia Tauta, yra daugiau nei vienas receptas geriau nei mechaniškai veikiantis, bet ne Dainiaus reikia klausti.
Ginti Ukrainos, turi sukilti prieš ruskius visos NATO ir ne NATO valstybės.
ačiū Dainiau
wishful thinking euforija.
Tokiu ekstremaliai sunkiu metu valdžioj sėdi agresyvūs kvailiai. Smegenų iškamšos. Ir dar piktybiški. Jie kasasi po Lietuvos valstybės pamatais. Ir jau matom, kad gana sėkmingai.
Manau, kad toliau nesodinus į Valdžią asmenų su premjeravusio Skvernelio, iš dalies ir Nausėdos, kitų politikų pozicijomis, tarnaujančiomis tam “dar vienam pavojui”, tai jis nuo Lietuvos, kaip su ranka būtų nuimtas. Taigi, dairykimės ir aplinkinius akinkime juos šia prasme, kad rinkdami Valdžias ateinančiuose rinkimuose nepratęstume šio “skverneliško” pavojaus Lietuvai.
Dainiaus receptas su rusakalbiais ar lenkais kalbėti (atsakyti) lietuviškai yra geras. Visų pirma, dėl savęs pačio (atsisakyti nuolaidžiavimo). O antra, ir kita pusė pajaus kas yra paritetiniai ( lygiateisiai) santykiai.
Dar svarbu suvokti giluminį faktorių – iš kur Lietuvoje atsirado “lenkai”. Tai ne rusų sentikiai (imigrantai), bėgę nuo savo valdžios persekiojimų. Tai “lenkais” patapę lietuviai, kuriems lenkais būti buvo didesnis prestižas – “co to ja i kamizelka moja”. O kas tie litvinai? Kaimiečiai, klumpiai…
Lietuvos “lenkai”, tai puikybės aukos. Didelę įtaką tokiam virsmui (išdavystei) turėjo ir bažnyčia, kurioje apeigos buvo atliekamos tik lenkiškai. Jeigu net pats dievas lietuviškai nesupranta (yra lenkas), tai gal tada ir aš…
“Didelę įtaką tokiam virsmui (išdvystei) turėjo ir bažnyčia….”. Pridurčiau, o taip pat turtuoliai (bajarinai). Su savo dvarais.
Taip, be abejo. Juk tai “paraiška” į aukštesnį luomą. Pradėjus kalbėti lenkiškai, lenku dedantis, jau esi vadinamas “pan “. Gali iš aukšto žvelgti į tuos “chamus”…
Panašių puikybės ir tuštybės grimasų netrūksta ir dabar. Kiek ne lietuviškų iškabų gali pamatyti gatvėse. Kiek žmonių kaifuoja, kalbėdami lietuviškai su anglišku akcentu. Tipo aš esu tikras amerikonas, turėjau gerą laiką…
manyti, kad yra kvailiai, besmegeniai, naudingi idiotai ir pan., kai kalbame apie bet kokį Lietuvos silpninimą.
Iš tikrųjų “daugiau negu naivu” taip manyti… ir dėl paties Razausko tokiu atveju, kad jis nepasako, jog yra 1994 m. Lietuvos bendrumo su Lenkija sutartis, jos susitarimų pagrindu Lenkija veikia “hibridiškai” repolonizuodama Lietuvą, pastumdydama lietuvybę jos gimtojoje žemėje jau beveik 30 metų.
O juk tam, kad sutartį nutraukus, tereikia vienašališkai Lietuvos valdžiai diplomatiniu keliu pranešti Lenkijai, kad minėtos 1994 m. sutarties terminui baigusis jo nepratęs. Tuokart santykiai su Lenkija rastųsi tik pagal tarptautinę teisę, o ne pagal dvišalę sutartį. Bet šito labai akivaizdaus sutarties skaudulio gimtinėje Razauskas savo širdyje ir prote tarsi nejunta. Tad, gal jai pasibaigus, ko gero, jam nebūtų “sugrįžimas į save”…
Tikrai, taip. Lenkija mums yra visiška analogija to, kas Ukrainai yra Rusija. Sutapimas net gi toks, kad Lenkija okupavo Lietuvos pietryčius, Rusija okupuoja Ukrainos pietryčius. Lenkija prieš daugiau kaip 100 metų įkūrė psiaudovalstybę Litva-Srodkova, Rusija Ukrainoje įkūrė psiaudovalsybes LNR, DNR. Lenkija apsimetinėjo ir oficialiai skelbė, kad yra niekaip nesusijusi su „vietiniais sukilėliais“ Želigovskio pulkais, o Rusija Ukrainoje vaizduoja, kad ten taip pat sukilo vietiniai ir įkūrė savo respublikas, o Rusija ten niekuo dėta (ich tam net). Želigovskis aiškino, kad jis Lietuvoje nieko neokupavo, nes jis Vilniaus krašte esąs vietinis. Pušilinas lygiai taip pat neigia, kad jis okupantas, nes Donecke yra gimęs, augęs. Lenkija taip pat gviešėsi Lietuvos istoriją, Lietuvos valstybės tapatybę ir aiškino, kad LDK yra Lenkijos valstybės dalis, o lietuviai yra lenkų tautos dalis, iš esmės tie patys lenkai, visada buvo kartu su Lenkija, turi bendrą istoriją, bendrą religiją ir toliau neturi būti atskiros lietuvių valstybės…. Lygiai taip pat Rusija kalba apie Ukrainą. Lenkija ujo ir gniuždė lietuvių kalbą ir bruko lenkų kalbą. Lygiai taip pat Rusija stengėsi išgyvendinti ukrainiečių kalbą, paversti gyventojus rusakalbiais. Neatsitiktinai Lietuvoje jedinstvo-jednosc, tomošefskininkai visą laiką iki šiol sugebėjo tarnauti abiems – ir Lenkijai, ir Rusijai, nes tikslai ir metodai visiškai sutampa – nutautinimo siekimas, lietuvių kalbos atstūmimas, kitataučių nesiintegravimas, kiršinimas ir svajojimas, kad ateityje, susiklosčius jiems palankiai geopolitinei padėčiai, pietryčių kraštas bus arba okupuotas, arba aneksuotas, o tuo naudojantis ir visa likusi Lietuva arba prijungta, arba bent susilpninta.
Analogiška ir tai, kad tiek Lietuvos, tiek ir Ukrainos valstybių valdantysis elitas noriai pataikauja pretendentams į imperines metropolijas. Ukrainos vadovai iki 2014 m. stengėsi būti Maskvos sąjungininkais ir nesuvokė (ar nerodė), kad Rusija turi imperinių kėslų. Didelė dalis ukrainiečių tik 2014 m. suvokė, kad Rusija – jiems ne broliška tauta, o pavojaus šaltinis. Dar kita dalis ukrainiečių tai suvokė tik po 2022-02-24 ir jiems tai buvo šokiruojanti naujiena. Taip ir Lietuvoje daugelis nesugeba suvokti, kad Lenkija potencialiai mums yra tokia pati agresorė, su tokiu pat imperiniu požiūriu į Lietuvą.
Idealus didžiausio pataikavimo ir padlaižiavimo imperijai ir savęs atsisakymo pavyzdys yra Belorusijos „draugystės“ santykiai su Rusija. Ukrainoje taip pat iki 2014 m. buvo panašios „draugystės“ politikos Rusijos atžvilgiu, bet mažiau. Lietuvos „draugavimas“ ir „strateginė partnerystė“ su Lenkija yra labai panaši. Kaip Belorusijos „draugiška“ Rusijai politika dėsningai priėjo aklavietę, kai Rusijos imperija gali „draugiškai“ ir „taikiai“ praryti Belorusiją, taip ir Lietuva su analogišku „draugavimu“ (t.y., pataikavimu ir padlaižiavimu, savęs naikinimu) gali prieiti tašką, kai Lietuvos likimas priklausys nuo Lenkijos apetito.
Lenkijos herbas – paukštis plėšrūnas. Rusijos herbas – paukštis plėšrūnas. Nedera stebėtis, jie tą ir daro – plėšikauja.
Stebėtina yra tai, kad mes (LDK ukrainiečiai, LDK lietuviai) nesugebam apsisaugoti nuo plėšikų turėdami Vytį. Tiesiog apmaudu, kai net Dainius Razauskas (viename savo tekste rašė) jaučiasi kaip lavoninėj (mūsų merdėjantį būdą jis turėjo omeny, turbūt).
Tarp išvardintų Rusijos ir Lenkijos veiksmų yra visiška analogija. Tik dar pridurčiau, kad pagal “kresų” politiką tokia pati grėsmė kaip Pietryčių Lietuvai iš Lenkijos politikos gresia ir Pietvakarių Ukrainai (Lvovas ir t.t.) bei Baltarusijai (Gardinas, Brestas ir t.t.). Šito nematyti Valdžia gali tik apsimesdama. Akivaizdu, kad toks apsimetinėjimas veda valstybę ne kur kitur, o į prapultį. Juolab, kad Oskaras Milašius yra perspėjęs, jog bet koks dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos prapultis. Ir šią tiesą patvirtintų ir tarpukaryje Valdžios slėptas Lietuvos vasalavimas Lenkijai.
Lietuvai esant NATO ir ES šalimi bet kokia artimesnė dvišalystė su Lenkija nieko negali duoti, netgi, sakyčiau, yra atvirkščiai – stabdo valstybės brendimą iš vidaus. Tam nedelsiant būtina dėti tašką, pranešant Lenkijai, kad 1994 m. bendrumo su ja sutarties naujam terminui Lietuva netęs. Tokiu atveju pasibaigtų ir Skvernelio pradėto bei dabartinės valdžios plečiamo visuomeninio (nacionalinio) transliuotojo funkcijų vykdymo Lietuvos valstybėje perdavimo 5-ių Lenkijos valstybės programų lenkų kalba transliavimui už Lietuvos biudžeto lėšas teisėtumas.
Taigi visų pirma imamės “neapsimetinėti” dėl tos 1994 m. dvišalystės (šiuolaikinės Žečpospolitos) su Lenkija, “sugrįžkime į save” viešai reikalaujant partijų, valstybės Valdžios, kad ši jos besibaigiančio termino netęstų.
siulau baltarusija pervadinti Litva…arba Litua,
o ten gyvenacius :Lituainais …taip butu arciau
tiesos ju kalboje…
O kokia bebutu musu valdzia …ne tinkamas
laikas ja kritikuoti karo akivazdoje…
Razausko ego to niekad nesupras….
Vokieciai buvo rusijos naudingi idiotai, lietuvos “strategai” yra lenkijos naudingi idiotai. Del kaliningrado tranzito briuselis sparde lietuva kaip malka, atitinkamai ir ateity su lietuva bus “skaitomasi” jei taip leidziasi. Gali nebut rusijos, nebut nato, bet uzteks turet kaimyne strategine partnere lenkija ir netruks ji ateit gelbet vilniaus “lenku”. 30 metu be konkurencijos seimininkauja vilniaus kraste, dirbtinai palaikydami lietuvisku darzeliu ir mokyklu trukuma, atrodo, seimininkaus dar ilgai. Seimo vasalai neturi laiko pakovot uz savus, buvo uzsieme wqx
Na tai kreipkimės į Seimo narius, į Vyriausybę, į Prezidentą, su siūlymais, o nesulaukus atsako – ir su reikalavimais, įvesti pagaliau visuotinį švietimą valstybine kalba. Dabar pats parankiausias metas – rusų kalbos atsisako Ukraina, net vidurio Azijos šalys, Latvija. Visuomenėje antirusiškos nutaikos. O ir mūsų lenkai galutinai diskreditavo save maskolių siautėjimo Ukrainoje palaikymu. Net ir per TV Valatka pagaliau prakalbo apie didžiulę problemą, kad net lietuviškose mokyklose 80 proc mokinių įbrukama rusų k. Gal pajudės reikalai. Tad rekalaut reik lenkiškų, rusiškų mokyklų panaikinimo. Netikiu, kad nebus atsižvelgta. Blogiausiu atveju parašus rinkti referendumui, bet lyg ir patriotų pakankamai seime ar vyriausybėj, tik gal jie primiršę kiek, kad etninėje Lietuvoje, LR teritorijoje, 4-tame nepriklausomybės dešimtmety, yra daugybė vietovių kur mokomasi vien tik priešų kalba ir laukiama išvaduotojų. Turėti sostinę iš visų pusių apsuptą antivaltstybiškai nusiteikusių slaviškų teritorijų, turint tokią neseną istorinę patirtį, kai sostinė tuo pagrindu ir buvo okupuota, ir taip nieko nedaryti, yra ne aplaidu, o nusikalstama. Dar žinant, kiek baltarusių (daliai jų irgi yra “Vilnia naša”) ir rytų ukrainiečių (dalis tikrai bėga tik tam, jog nereiktų kovot prieš savus, t.y rusus, ir kalba vien jų k) dar dešimtimis, gal jau ir šimtais tūkst suplūdo, vaikus suvesdami į rusiškas ir net lenkiškas mokyklas.. Pats laikas jau lietuvių kalbą įvesti visoj šaly, o lietuvių nebemokyti rusiškai. Kad ir norėdamas nemokėtų atsakyti. Netikiu, kad valdžia nesupranta ir nieko nesiims, nu bet reikia paspausti, jei jiems atrodo, kad svarbesnių yra reikalų. Ir protestuoti dabar tie “vargšai, lietuvių per amžius engiami” nelabai galės, nes karo akivaizdoj nieks jų nesupras, neužjaus ir nepalaikys.
Iš kur tokie duomenys?
Jokiu būdu atvykusių ukrainiečių vaikams negalima leisti mokytis lenkų ir rusų mokyklose. Jie atvyko į Lietuvos valstybę, taigi mokytis privalo tik valstybine lietuvių kalba. Kur Švietimo ministrė, kodėl neteikia atitinkamų Švietimo įstatymo pataisų. Mokykloms rusų ir lenkų kalbomis turi būti nustatyta palaipsniui – per pora metų pereiti prie mokymosi lietuvių kalba, taip pat šioms mokykloms būtina numatyti valstybės paramą paramą tuo atveju, jeigu jos nuspręstų jau dabar ar nuo kitų metų pereiti prie mokymosi lietuvių kalba. Taigi kur atitinkamos įstatymų pataisos, ko snaudžia Seimo pirmininkė Čmilytė-Nelson ir Premjerė Šimonytė!
Plačiame istoriniame tautinės minties žurnalo “Kardas” 1994 m. 7-8 numeryje kanauninkas Kazys Prapuolenis straipsnyje “Vilniaus lenkiškoji jėzuitų akademija”, tarpe kitų minčių, rašo: “Su Liublino unija panaikinus Didžiųjų kunigaikščių vainikavimą ir panaikinus Didžiųjų kunigaikščių priesaiką neprileisti “lenkų” prie aukštesniųjų D. Liet. Kunigaikštystės vietų ir neleisti jiems įgyti žemės Lietuvoje, lenkai urmu puolėsi į miestus ir prie Lietuvos žemės plotų, padidindami buvusį iki to lenkiškai-lietuvišką antagonizmą dėl už-grobimo lietuviškų provincijų: Pagirio, Podolijos, Volyniaus, Braslavo ir Ukrainos. Įtemptame politiniame antagonizme jėzuitai matė vien religinį antagonizmą ir laikėsi lenkų pusės, ypatingai, kada lietuvių elementas, dėl aukščiau minėtų priežasčių, rado sau prieglaudą pas kalvinus. Tiesioginėje tokios pažiūros pasėkoje, jėzuitai turėjo vyti visokį lietuviškumą iš savo mokyklų, taigi ir lietuvių kalba jų gadynėje pasigirdo tiktai vieną kartą Vilniaus Akademijos rūmuose. Tai – buvo 1589 m., kai karalius Zigmantas III lankėsi akademijoje ir kai, tarp kitų kalbų, jis buvo pasveikintas ir lietuviškai”.
Antanas Martinionis: “1913 m. kan. K. Prapuolenis išvyko į Romą ir buvo neoficialiu lietuvių atstovu prie Vatikano. Tai pačiais metais jis išleido didelį veikalą “Polskie Apostolstwo w Litvwie”. Šiame veikale jis nurodė, kiek daug žalos yra padarę lenkai. . Lietuvos vyriasusybei paskyrus prie Vatikano savo oficialų atstovą kan. J. Narijauską, kan. K. Prapuolenis sugrįžo į Lietuvą ir kurį laiką darbavosi Tikybų departamente.. 1933 m. Palaidotas Palangos bažnyčios šventoriuje”.
Vien ši maža ištrauka rodo, kad gerb. Dainius Razauskas, lyginant jį su kan. K. Prapuoleniu medžiaga (6, 7 ir 8 žurnalo “Kardas” puslapiai), lenkų buvimo Lietuvoje atžvilgiu yra labai dar ir net labai kuklus.