Sirvėtos regioniniame parke, buvusiose Nalšios žemėse, yra vietovių bei objektų, kurių atsiradimą atskleidžia mitologinės ir istorinės sakmės. Kone kiekvienas ežeras, upelis, trykštantis šaltinis ar kita ypatinga vieta apipinti legendomis, turi savo atsiradimo istoriją.
Sakmėse minimos Sirvėtos regioninio parko vietovės, jų vardų kilmė. Jose vykstančiuose senovės įvykiuose, veikėjų veiksmuose ar žodžiuose slypi iš gilios praeities atėjusios vertybės, gyvenimo būdas, požiūris į gamtą, kurios prieglobstyje žmogus tebegyvena ir šiandien…
Per dešimtmečius gyventojų atmintyje išlikę perpasakoti prisiminimai… Kulniškės kaimo pavadinimas turi įdomią atsiradimo istoriją: kilmė siejama su legendoje minima nutrūkusia velnio kulnimi, palikta vakaronėje. Mat pasivertęs ponaičiu velnias visą naktį šokdino gražias merginas tol, kol nutrūko jam kulnas… O Vaikučių kaimo pavadinimas atsirado dar tada, kai šiose žemėse milžinas, kurį žmonės dėl jo gero būdo Vaikučiu buvo praminę…
Lino verdenės šaltinio bei Sėtikės ežero vardų kilmę atskleidžia padavimas. Jame pasakojama, jog saulėtą dieną ežero vanduo mėlynuoja iš tolo tarsi žydintis linų laukas.
Su linais siejamas ir Matukų kaimo bei šalia esančio Saločio ežero vardai: anksčiau laukuose augdavo linai, iš kurių verpdavo siūlus, vydavo virves. Linus mirkė ežere, kurio vanduo būdavo žalsvas arba „salotinis“. Taip ežeras ir buvo pakrikštytas. O vadinami siūlų matkai džiūdavo saulėje – iš čia ir kaimo pavadinimas. Senuose 1952 metų žemėlapiuose šis ežeras įvardijamas „Salaičio“ vardu, greičiausiai dėl netoli nuo kranto esančios salos…
Salomis gali pasigirti ir Bėlio bei Kančiogino ežerai. Į Bėlį įteka du bevardžiai šaltiniai (galbūt seniau jie turėjo vardus?), o ežeras dalį vandens upeliu atiduoda Bėlaičiui, o kitu bevardžiu upeliu susijungia su minėtuoju Sėtikiu. Nuo pastarojo į šiaurę kitas upelis, kuris keliaudamas tarp Švenčionių aukštumos kalvų vis keičia savo pavadinimą – tai Žeimenėlė, Sirvėta – kol, pasiekęs Kančioginą jau tampa „Kančiogina“ ir neša vandenis į Dauguvą… Apie Bėlio, Kančiogino, Sirvėtos upelio vardų kilmę bei šias vietoves taip pat pasakoja sakmės.
Prie Bėlio ežero, estradoje organizuojamas vienintelis Lietuvoje liaudiškos muzikos ir šokio festivalis „Ežerų sietuva“ – unikali galimybė susipažinti su šios vietovės ir kitomis skirtingomis šalių kultūromis.
Sirvėtos regioninio parko vakarinėje dalyje, kur vanduo keliauja į priešingą – Žeimenos pabaseinio pusę, tyvuliuojantys ežerėliai taip pat turi ką papasakoti. Vis senkantis Beržuvis prisimena sakmėje minimus įvykius, šventus ąžuolynus, senolių išmintį. Šiauriau Saločio ežero, Kačėniškės piliakalnio šlaitą skalauja Mergežerio vanduo. Pasakojama, kad seniau ežero pakrantėje buvo troba, kur gyveno trys seserys, tačiau jos nuskendo. Seni žmonės sako: „Neik, neik, – ti untrauks tan ažeran. Čia gi trys mergas nuskenda“.
Sakmės, padavimai ir pasakojimai susiję su ypatingomis vietomis ar objektais – piliakalniais, alkavietėmis, išskirtiniais akmenimis, medžiais, ežerais. Tačiau beveik visada mitologijoje kalbama apie gamtos ir kultūros objektų susietumą tarpusavyje.
O kas gi nustatė, kur yra ta Nalšios žemė. Pvz., mano tyrinėjimai rodytų, kad ji turėtų būti buvusi tarp Nevėžio ir Dubysos.
Visas Švenčionių rajonas, kaip ir Ignalinos bei Vilniaus rajonas ir net šiaurinė Šalčininkų rajono dalis kažkada buvo sėlių gyvenamos žemės.
Piečiau jų jau gyveno jotvingiai (dainaviai).
Buvusi tarp jų riba labai aiškiai matyti ir pasižiūrėjus į lietuvių kalbos tarmių žemėlapius (bei kaimų pavadinimus išsibarsčiusius prieš šios ribos – įvairios Dainavėlės ir Sėlos). Kažkada visas Žeimenos (beje, atkreipkite dėmesį – Žeimena, o ne Žiemena) slėnis buvo gyvenamas sėlių.
Tiek buvusiose jotvingių (dainavių), tiek ir sėlių žemėse yra išlikęs “dzūkavimas” ir “ciksėjimas” (jį perėmė ir suslavintų Rytų Lietuvos dalių gyventojai ‘tuteišiai”).
O sėlių žemėse labai charakteringos ežerų galūnės yra -ys, -ykštis ir -otis.
Tarp kitko ir Narutis greičiausiai anksčiau vadinosi Narotis, o Merkio upė (matyt, aukštupyje) – Merotis (iš čia atsirado slaviški “naujadarai” – Naroč ir Meroč, kilę iš kilmininko linksnio – Naročio ežeras ir Meročio upė).
Deja, suslavėjusiose teritorijose aplink Vilnių jau sunku rasti senuosius vietovardžius, nors nemažai jų vis tik dar spėta užrašyti.
Štai lietuvių tarmių žemėlapis – aiškiai matosi senovinė riba tarp sėlių ir jotvingių (dainavių) gyventų žemių (maždaug iki 6-7 mūsų eros amžių, kada čia pasirodė lietuvių gentys).
http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbimages/N_tarmes.gif
pakalbėkime apie vietovardžius
nežinau, kas juos “sukuria” t. y. perkuria ir kodėl seniūnijos juos priima tokius, kokius juos kažkas parašo, žinodami (jeigu žinodami), kad vietoje jie skamba visai kitaip
pvz.: Sirvėtos regioniniame parke yra kaimai:
Vaikuciai – rašoma Vaikūčiai, nežiūrint to, kad šito kaimo pavadinimas vietovėje tariamas trumpai, nors aukštaičiai linkę ilginti balses, taigi Vaikučiai (beje mokslininkas V.Vaitkevičius, kuris lankėsi Vaikučiuose, kalbėjo su žmonėmis kaimo pavadinimą taip ir rašo savo knygose). Kodėl Vaikučiai? Jeigu Vaikučiai tai turėtų būt ir Čeikiniai,
(kaip pastebėjo kaimo jumoristai, jeigu Nedingė tai ir dzūkai turėtų būt dūkai 🙂
Toliau. Prie Vaikuciu yra Čiulėnai, rašoma Čiūlėnai. Vietovėje niekas taip kaimo nevadino, nė dvigarsio neilgino, tariant išryškinama ė.
Na Gražuliai kaip Gražuliai, laimei balsių nepakeitė.
Prie Gražulių yra kaimas Velyčkos. Ne, rašoma Veličkos.
Tai tiek žinau tikrai. Taigi pavadinimų tikrų mes negalime ir žinoti, kaip rodo kelių kaimų esančių greta vienas kito pavadinimų analizė, 75 proc. jų yra sudarkyti. Tikriausiai ir per visą Lietuvą maždaug tiek pat procentų būtų.
Gerą mintį gavau – patyrinėti gimto kaimo laukų miškų pavadinimus, ar jie atitinka sėlių utarkai 🙂