Išskirtinis zebro bruožas – dryžiai – nuo seno buvo populiari mokslininkų diskusijų tema. Vengrijos ir Švedijos tyrėjai skelbia radę jų kilmės paaiškinimą. Jų teigimu, dryžiai atsirado tam, kad nubaidytų gyvūno kraują siurbiančias muses, rašoma BBC.co.uk.
„Journal of Experimental Biology“ žurnale mokslininkai rašo, kad siauri dryželiai zebrus padaro „nepatraukliais“ musėms. Paslaptis slypi tame, kaip dryžuotas raštas atspindi šviesą.
„Pirmiausia tyrinėjome juodo, rudo ir balto kailio arklius“, – savo pasakojimą pradėjo Siuzana Akeson (Susanne Akesson) iš Lundo universiteto. Ji – viena iš tyrimą atlikusios tarptautinės mokslininkų komandos narių.
„Pastebėjome, kad nuo juodo ir rudo plauko arklių šviesa skyla horizontaliai“, – aiškino mokslininkė. Šis efektas tamsios spalvos arklius – juodbėrius – labai patraukliais taikiniais alkanoms musėms.
Šviesa, atsimušusi nuo tamsaus arklio plauko ir bangomis keliaujanti tiesiai į ištroškusios kraujo musės akis, juda horizontaliai, lyg plokščia gyvatė vingiuoja lygiu paviršiumi.
Tyrėja S. Akeson kartu su savo kolegomis pastebėjo, kad arklius puolančios musės arba kitaip – gyliai ar sparvos – labai jautrios būtent tokioms horizontalioms šviesos bangoms.
„Nuo balto plauko atspindima šviesa neskyla“, – kalbėjo mokslininkė. Nesuskilusios šviesios bangos keliauja bet kokia kryptimi ir yra ne tokios patrauklios ir traukiančios parazitus. Štai kodėl balto plauko arklius musės kamuoja kur kas mažiau nei tamsaus gymio jų giminaičius.
Komanda, pastebėjusi musių trauką prie tamsaus plauko, susidomėjo zebrų atveju. Tyrėjai nusprendė išsiaiškinti, kaip atspindima švies nuo šio išskirtinio – dryžuoto – gyvūno kailio ir kaip tai veikia kandančių musių susidomėjimą juo.
„Pirmiausia paėmėme keletą plokščių. Jas nudažėme skirtingomis spalvomis ir raštais“, – pasakojo S.Akeson BBC .
Juodos, baltos ir įvairaus pločio dryžiais margintas plokštes eksperimentatoriai sustatė netoli arklių fermos Vengrijoje esančiuose laukuose.
„Plokštes padengėme klijais, skirtais gaudyti vabzdžius. Po kurio laiko suskaičiavome, kiek musių prilipo prie kiekvieno paviršiaus“, – aiškino tyrėja.
Dryžuotos plokštės paviršius, panašus į zebro raštą, pritraukė mažiausiai kandžių musių – netgi mažiau už baltą paviršių.
„Mums tai buvo staigmena – juk dryžuotame paviršiuje pusę vietos užima juoda spalva, šiaip jau labai patraukli kraujasiurbėms musėms“, – stebėjosi mokslininkė.
Beje, pastebėta, kad kuo plonesni dryžiai (ir kuo panašesni į tikrąjį zebro raštą), tuo mažiau tai traukia muses.
Kad įsitikintų rezultatų patikimumu, tyrėjų komandą sumanė pakartoti eksperimentą, naudojant skirtingų spalvų ir raštų dirbtinius, tačiau realistinius trijų dimensijų lipnius arklių modelius. Juos taip pat patupdė laukuose – vieną rudą, vieną juodą,m vieną baltą ir vieną „zebrinį“ – margintą juodai baltais dryžiais.
Mokslininkai kas dvi dienas nurinkdavo prie paviršių prilipusias muses ir pastebėjo, kad kiekvienąkart prie dryžuoto zebro modelio šių būdavo mažiausiai.
Nors evoliucinės biologijos profesorius M.Kobas (Matthew Cobbas) iš Mančesterio universiteto šį eksperimentą pavadino „tiksliu ir žavingu“, vis dėlto nebuvo linkęs iškart atmesti kitų paplitusių zebro dryžių kilmės teorijų.
„Kad ir kaip ten bebūtų, tam, kad šis aiškinimas būtų teisingas, tyrimo autoriai turėtų parodyti, kodėl kandančių musių – sparvų – įkandimai buvo vienas iš svarbiausių atrankos kriterijų zebrams, o ne arkliams ar asilams. Juk nei vienas iš pastarųjų nėra dryžuotas“, – kalbėjo profesorius.
„Mano nuomone, šis tyrimas – puikus, tačiau vis dėl to vienintelio zebrų dryžuotumo kilmės paaiškinimo nėra – tai greičiausiai išsivystė dėl keleto faktorių derinio“, – svarstė profesorius.
