Muziejui padovanotas tremtinio dienoraštis

Minint Gedulo ir vilties dieną Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanotas išskirtinės istorinės vertės dokumentas – tremtinio Jono Janušausko (1914–1996) dienoraštis.

Jo autorius dvejus metus skrupulingai fiksavo kiekvienos tremtyje išgyventos dienos įvykius ir net menkas smulkmenas, todėl beveik trijuose šimtuose puslapių užfiksuotos žinios – iki šiol netyrinėta nei istorikų, nei muziejininkų – neabejotinai atskleis naujų detalių tremties tyrimų tema.

Istorine muziejui padovanoto rankraščio verte neabejojama: kol kas tai yra vienintelis žinomas dienoraštis, rašytas Igarkoje, vienoje iš atšiauriausių ir santykinai didžiausio lietuvių mirtingumo tremties vietų, o kasdienę tremtinių gyvenimo realybę autorius fiksavo itin įtaigiai.

„Dienoraštyje gausu reikšmingų žinių apie kelionę iki galutinės tremties vietos: surašyti pravažiuotų stočių pavadinimai, registruojama, kada ir kuo maitino, įdėmiu žvilgsniu stebimi ir vertinami pro langą matomi vaizdai.

Išsamiai aprašomas ir laikinas gyvenimas Krasnojarske laukiant tolesnės kelionės – valgio virimas, kelionės į turgų, užsiėmimai, tremtinių nuotaikos, o vėliau ir gabenimas Jenisiejumi, apgyvendinimo Igarkoje sąlygos:

darbas, nuolatinis algų vėlavimas, stumdymasis eilėse parduotuvėse ir turguje, registravimasis komendantūroje, dažnos vaikų ligos, tėvo ir kitų aplinkinių mirtys“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė Virginija Rudienė.

Istorikės teigimu, dienoraštyje gausu ir smulkmenų, kurios vertingai gali papildyti iki šiol žinomą bendrą tremties paveikslą:

autorius kruopščiai fiksuoja, kiek uždirbo, kiek ir kada pinigų, siuntinių atsiuntė giminės, nurodo ir dažniausiai perkamų gaminių – bulvių, duonos, pieno, sviesto – kainas.

Padovanoti dienoraštį muziejui kartu su tremtinio šeima nusprendė dabartinis jo savininkas Jono Janušausko proanūkis Arnas Janušauskas.

Perduodant dokumentą taip pat dalyvavo dienoraščio autoriaus sūnus Algimantas Janušauskas su žmona Zita, anūkas Povilas Janušauskas, muziejaus direktorė Rūta Kačkutė, Istorijos rinkinių skyriaus darbuotojai.

Dienoraštis baigiasi 1951 metų birželio 30 dienos įrašu: „30 d. birželio. Šeštadienis. Ir užbaigiame viršvalandžius, naktį – į darbą“.

„Kodėl tėvas dienoraščio nebetęsė, galima tik spėlioti. Paskutinių metų įrašai jau labai trumpi, lakoniški: kelintą valandą į darbą, koks oras.

Galbūt, viltims grįžti į Lietuvą neišsipildžius, o gyvenimui tremtyje ženkliau nesikeičiant (darbas išlieka pagrindine dominante), išblėso ir užsidegimas, įveikė nuovargis ir rutina“, – perduodant dienoraštį svarstė autoriaus sūnus Algimantas.

Muziejaus planuose – atnaujinimas ir paskelbimas

Vertingą dovaną iš Janušauskų šeimos gavęs muziejus artimiausiu metu ruošiasi ieškoti rėmėjų, kurie prisidėtų prie šio svarbaus šaltinio paskelbimo.

„Esame labai dėkingi Janušauskų šeimai už šią dovaną ir jaučiame pareigą kuo greičiau sudaryti sąlygas šio vertingo istorijos šaltinio tyrimams ir sklaidai.

Tai autentiška, išsami ir įtaigi kasdienio tremtinių gyvenimo, jų kančių ir vilčių kronika, skatinanti apmąstyti dramatiškus visos pokario kartos likimus ir skirtingas patirtis išgyvenusių žmonių liudijimus.

Jie reikšmingi istorijos tyrėjams, bet gali pasirodyti įdomūs ir kalbotyros, psichologijos, literatūros žinovams“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė.

Dienoraščio rankraščio taip pat laukia atnaujinimo darbai siekiant išsaugoti aptrintų lapų ir vietomis išblukusio teksto ilgaamžiškumą.

Jis rašytas mokykliniuose sąsiuviniuose, taupant popierių, nedarant jokių tarpų tarp dienų ar įvykių. Atskiri sąsiuviniai paties autoriaus surišti kartono viršeliuose.