2022 vasario 1 diena, Užupis
Žmogaus gyvenime yra svarbių dalykų. Vienas iš jų – Paštas. Nes tai vieta, iš kurios matyti Tavo namai: laiškų dėžutė, laiptai, skambutis, kilimėlis, durys.
Paštas – vieta, kur Tavęs nedera supainioti su kuo kitu, kad ir kaimynu, nes taip elgtis nėra teisinga. Dar pašte žino: ar tu gyvas, ar jau neatsiliepi. Esi išvykęs… Tavęs nebėra.
Paštininkas – tai asmuo, su kuriuo gali pasisveikinti, sužinoti iš jo naujienas ar bendrabūvio aktualijas… Tai asmuo, mokantis naudotis Tavo vietovės pašto žemėlapiu, kuriame nurodyti ar net nupiešti konkretūs, o ne abstraktūs butai… Žemėlapis, suteikiantis paštininkui galimybę nepasiklysti tarp šimtų laukiančiųjų:
– Kas ten?
– Paštas.
Paštas – tai romantizmo likutis pragmatiškose, kapitalistiškai racionaliose mūsų sielose. Tai – laivas vaiduoklis, kuriame tebetaukši, sukdami telegramų juostas, teletaipai, tebekvepia siuntų laku, tebečirpia į rašalines padažytos plunksnos. Jo girgždančias staktas vis dar teberemia kerubai, saugantys trapų dialogo slėpinį.
Ne „įrengtas pagal modernią koncepciją“, o tik gyvas Paštas tegali būti įtrauktas į Kultūros vertybių sąrašą. Jo veiksnumas – ryšio, sąveikos gyvybė, o ne tariamas funkcionalumas, besiremiantis bedvasiu naudos nevaisingumu.
Mums teigiama: „Pašto skyriuje sunku užtikrinti kokybiškų paslaugų teikimą, patalpų neįmanoma pritaikyti dabartiniams klientų ir darbuotojų poreikiams“.
Žmonės, vartojantys žodį neįmanoma, dažniausia neturi nieko bendro su vaizduote ar kūryba. Kai buvo mėginta įvardinti Užupio respubliką kaip kūrybingų žmonių erdvę, teigėme, kad poetais Užupyje gali būti net biurokratai…
– Tai apie mane, – tąsyk ištarė Henris Malosas (Henri Malosse), tuometis Europos ekonominių ir socialinių reikalų komiteto prezidentas.Ką tik buvome viešai pasirašę „Gerai temperuotos Europos klavyrą“ t. y. sutartį (treaty), kurioje sakoma:
„Užupio respublikos devizas – „vienintelis, todėl – ne vienišas“ – atitinka modernios, vis tampančios, vis naujos Europos modus vivendi: dalintis tuo, kas brangiausia – savo valia, tačiau neištirpti visuotinėje terpėje, netapti inertišku, kultūrų gausoje išsaugoti savo tapatybę, savastį, iniciatyvą“.
– Jūs drauge nebūsit! Jums Užupy jos nereiks! – išgirdome pirmą kartą, kai uždarė Biblioteką.
– Jums čia jo nereiks… – vėl girdime, kai netrukus, tuojau sudraskys į skutelius Užupio Paštą.
– Kodėl?
– Nes taip jums geriau, – nusprendė budintys pašto tvarkdariai. Nes taip geriau, patogiau, naudingiau mums.
Kas tie jie? Ir kas gi mes?
Ir vis tik, kas ta nauda ir prasmė?
Nukariautiems miestams skirdavo naujus vardus, naujai pervadindavo vergus, kad nebūtų kur ir kam rašyti laiškų.
Autorius yra Užupio Respublikos Prezidentas
Gilūs ir giliai Lietuvos dugne gyvena Užupio žmones. Verčiantys susimąstyti. Dėkoju.
Kas slypi po žmonių susireikšminimu? Kokios yra egocentrizmo šaknys?
Aš jau seniai atsisakiau „žengti į ateitį“. Atsisėdau ir sėdžiu. Jeigu norite – neškite, bet aš savo kojomis neisiu. Pasirodo, ateičiai tai visai nė motais – ji pati sau ramiai ateina. Grasina ne ateitis, o kažkokie apsišaukėliai, kalbantys jos vardu. Gal galite parodyti Ateities įgaliojimą? Ne? Tai keliaukit į praeitį! O kai norėsite iš ten parašyti mums pagalbos prašymą, teks pasinaudoti pašto paslaugomis.
„sutartį (treaty)“ – anglų kalbos pamokėlė? Reikia?
„modernios, vis tampančios, vis naujos Europos“ – šiuolaikiška Europa? Be išorės sienų, pakanti bet kam, tik ne daugumai, pamynusi dorovę, pamauta ant antro vamzdžio – stiprinanti Rusijos karinę galią, konfederacija, plaunanti pinigus Londone, iki šiol turinti užjūrio teritorijų?
„gerai temperuotas Europos klavyras“ – baugina, nes ką reiškė temperacija muzikoje Bacho laikais?
tarp kitko, kas pastato savininkas, gal kas į tą pastatą taikos?
Nuoširdžiai dėkoju už prasmingas mintis, įtaigią ir jautrią jų raišką.
Gaila, kad taip sunku sustabdyti tuos, kurie pasijunta galį sunaikinti, nugriauti…