Sekmadienį, eidamas 85-uosius metus, mirė rašytojas ir žurnalistas, dramaturgas, prozininkas, publicistas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Albertas Laurinčiukas, pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga.
Albertas Laurinčiukas gimė 1928 metų sausio 1 dieną Šiauliuose. 1948 m. baigė Šiaulių J. Janonio gimnaziją, 1950 m. – Šiaulių mokytojų instituto Fizikos-matematikos fakultetą, 1959 m. – Vilniaus universitete žurnalistiką. Dar studijuodamas Šiauliuose pradėjo mokytojauti, vėliau persikėlė į Vilnių, dirbo laikraščio „Tarybinis mokytojas“ redaktoriaus pavaduotoju, „Komjaunimo tiesa„ redaktoriumi, 1959–1963 ir 1968–1970 m. buvo „Selskaja žizn“, „Moscow News“ ir „Tiesos“ korespondentas JAV, akredituotas prie JT,nuo 1971 iki 1988 metų – „Tiesos“ redaktorius. Nuo 1971 m. buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotojas, 1975-1988 m. – pirmininkas.
Pirmoji apybraižų knyga „Vienos balandžiai“ buvo išleista 1957 metais. Vėliau pasirodė kitos politinės publicistikos ir kelionių apybraižų knygos: „Trečioji dolerio pusė“ (1964), „Juodasis kraujas“ (1969), „Varinė saulė“ (1974), „Amžinieji beržai“ (1978), „Taifūno rūstybė„ (1984), „Nematomi dangoraižiai“ (1986), apsakymų vaikams rinkiniai „Matadoras“ (1971), „Taiklioji ranka“ (1979), „Tigro gyvenimas ir mirtis“ (1998). Lietuvos teatruose pastatytos ir atskiromis knygomis išleistos penkios dramaturgo pjesės: „Vidutinė moteris“ (1971), „Akimirka teisybės“ (1976), „Neapykantos spalva“ (1978), „Paskutinis prašymas“ (1983), „Pažadas San Franciske“ (1985). A. Laurinčiukas taip pat yra sukūręs scenarijų kino bei televizijos filmams, buvo kelių lietuvių išeivijos veikėjų autobiografinių knygų bendraautoris.
Kažkoks, nesuprantamas, “alko” potraukis pagerbti buvusius komunistinius-kgbistinius veikėjus???
Vaje, koks didelis netekimas. Paskaitykite jo “politinės publicistikos” pavyzdį Baimės vartai (apie Amerikos baisumus) ir suprasite ką turiu omeny.
Juozas Baltušis iki tokio marazmo nebuvo nusileidęs.
Ne stebuklas ta Amerika:
1. juos valdo žydomasonai (Šaronas sakė);
2. todėl per amerikėnus ir Lietuvą atakavo bei atajėmė 128mln. litų dovanai;
3. svarbiausias reikalautojas – Beikeris buvo antiek įžūlus Lietuvos valstybės atžvilgiu, kad netgi grąsino Lietuvos valstybės derybininkui V. Kavaliauskui (kuris ėjo skųstis į amerikėnų ambasadą ir ta jį apgynė), po ko derėjo šitą klausimą išviešinti, visus žydomasonus išvyti velniop ir pasakyti: viso gero – mes niekada niekam nebuvom skolingi!
Ir nebeprisileisti jų arčiau nei per patrankos šūvį, nes mes turime ir nepagydomomis ligomis sergančių, našlaičių ir pan. vargo prispaustų žmonių, kuriems turėtume duoti pinigus, o ne visokiems sukčiams – pagal mūsų įstatymus mokėti nepriklauso.
Taip, kad A.Laurinčiukas rašė gerai.
Ir dėkui Alkui – reikia pagerbti Lietuvai gerai dirbusius žmones.
Menkas nuostolis…:)
Tą patį gal kas pasakys apie tave.
Ir nesuklys – moki tik bjaurotis, o ką esi gero nuveikęs?
De mortuis nihil nisi bonum…
Gyvenome labai sudetingoje okupuotoje Lietuvoje. Taciau GYVENIME IR ISHLIKOME. O tie kurie pabegeliai, kuriems rupejo savi kailiai, taip pat tik kitoje santvarkoje prisitaike ISHLIKO. Ar turetume smerkti vieni kitus ISHLIKUSIUS GYVAIS? Gerbkime dirbusius ir rasiusius LIETUVAI. O mirusiam palinkekime Amzinos ramybes. Lietuviu tautoje buvo priimta labai gera ir pamokanti patarle: “apie mirusius arba tik gerai, arba nieko nekalbekime!”