Pavasaris persirito į antrą pusę, tegul dar ir su šlapdribomis. Kai, astronomų terminais tariant, įveikėme dar vieną žiemos solsticiją arba saulėgrįžą, ėmė nepaliaujamai ilgėti dienos, o praėjusi žiema nebegrįš bei tols mūsų atmintyje.
Praeityje pasiliko ir gąsdinimai dar viena pasaulio pabaiga. Jai, pasirodo, rimtai rengėsi net vienas buvęs garsus krepšininkas: pirko konservų, ilgai negendančių gaminių, žibalinių lempų ir joms žibalo.
Dėl pastarojo tinkamumo pasaulio pabaigos atveju kyla abejonių, nes gali per žemės drebėjimą išsilaistyti ir greičiau sukelti gaisrą, negu rūkymas lovoje. Jau geriau būtų buvę grįžti į Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynę“ ir apsirūpinti sausomis nuoskilomis.
Nors eilinė Apokalipsės, visuotinės pražūties, pranašystė dar kartą nepasitvirtino, tačiau net dvidešimt pirmojo amžiaus visuomenėje prietarai tebėra gana gajūs, ypač per koronaviruso pandemiją suvešėję antivakserių (skiepų niekintojų) gąsdinimai.
Taip pat tapo žinoma viena praeities prietarų rūšis – horoskopai. Jie tiesiog pavirto nauja tautosakos rūšimi, nepaprastai suklestėjusia naujųjų laikų žiniasklaidoje. Niekas ir niekada tiesmukiškai netikėjo pasakomis, tačiau neliekame abejingi jų metaforiškai, perkeltinei prasmei, iš kurios maga patirti tiesioginės naudos bent tai dienai.
Štai pirmadienio rytą pagal savo Zodiako ženklą skaitome: „…būsite susirūpinę pajamų šaltiniais, uždarbio galimybėmis. Tuo tikslu numatomi naudingi ir visai nenaudingi susitikimai. Jei mėginsite skolintis, pavyks, bet nedžiugins palūkanų norma.”
Tiesiog kaip iš klasikinės ekonomikos vadovėlio. Ir gali tikti bet kurio ženklo savininkui nė nesvarbu kokią dieną. Užtat ketvirtadienį, įsiteikiamai primena horoskopas, „tikriausiai gilinsitės į savęs pažinimą, ieškosite gyvenimo prasmės ir priežasčių, kodėl dar nesate įvertintas taip, kaip norėtute būti.”
Jei horoskopai tesiekia artimą ateitį – dienas, savaites, mėnesius, daugiausia metus, tai utopijos užsimoja tolimai perspektyvai. Kartais ir šiaip netikroviški arba kuoktelėjusių autorių skelbiami užmojai yra vadinami utopijomis.
Šiemet, galima sakyti, savotiška sukaktis, kai 2001 metų vasaros pradžioje Vilniaus gatves papuošė gražus atributas. Gal ne tiek papuošė, kiek susiaurino, nes, atmatavus metrą dvidešimt centimetrų, nubrėžta balta linija ir tuo ruožu kas keliolika metrų prištampuota dviračių kontūrų.
Suprask: šia juosta bet kada gali atlėkti dviratininkas, ir, kad nebūtų parblokšti, visi jam turi duoti kelią (tas pats ir su kiek vėliau atsiradusiais elektriniais paspirtukais). Dviračiu važiuoti tikrai malonu ir naudinga savo paties, aplinkinių sveikatai, kai neišsiskiria jokių dūmų.
Net cigaretinių, nes, važiuodami dviračiu (bei paspirtuku), nedrįsta rūkyti nė patys atkariausi rūkaliai.
Jaunasis sostinės meras Artūras Zuokas anuomet nutarė eiti dar toliau: ne tik įteisinti juostas kojamyniam transportui, bet ir aprūpinti jo priemonėmis. Visai dykai. Imi – važiuoji, pavažiavęs – pastatai į artimiausią stovą, kur baigei ratuotą kelionę.
Kas iš to išėjo, rašė laikraščiai, rodė televizijos. Iš keturių šimtų oranžinių gražuolių po pirmosios nakties atrasta vos keletas sveikų. Na, pavogti gerą daiktą – tai lyg ir „normalu” nuo sovietinių laikų, bet iš kur ta pamėkliška aistra – laužyti, naikinti?
Ne tik dviračius. Prisiminkime daugiabučių namų laiptines, liftus, kol nebuvo panaudoti koduoti įėjimo užraktai, kaip viskas buvo nuniokota. Tai kartojasi ir šiandien, kur įėjimai dar nerakinami.
Peršasi išvada – kuo toliau nuosavybė nuo asmeninės priklausomybės kam nors konkrečiai, tuo jai blogiau. Ir liūdniausia pamatyti, ką po savęs palieka viską niokojantis liumpeniškas paauglių sluoksnis. Jis per kažkokius įniršio genus driekiasi nuo tų laikų, kai aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje su kūjais daužyti pirmieji Džeimso Vato garo varikliai ir jų sukamos audimo staklės.
Mat dėl to išmesti į bedarbius daug rankomis stumdžiusių šaudykles audėjų, o įniršį jie išgiežė ne ant nedarbo priežasties, tai yra, garo mašinos išradėjo Džeimso Vato, bet ant pasekmių – negyvų mechanizmų.
Juk buvo galima ir tuos oranžinius dviračius, kaip paskatą už gerą mokymąsi ir elgesį, išdalyti, pavyzdžiui, mokiniams, bet būtinai pagal mokyklų ar tėvų dokumentus. Tada, matydama juos tvarkingus patikimose rankose, palaipsniui pratintųsi prie tokio dosnaus patogumo ir visa miestuomenė.
Palaipsniui, o ne per vieną dieną. Gaila, jaunojo mero gražus užmojis tapo žiauriai ir primityviai sumaitotas. Tiesa, gavęs valdžią, kitas meras grįžo prie sostinės „sudviratinimo”, bet jau praktiškesnio, o ne utopinio – su automatiniu apmokėjimu, su saugos kodais aprūpintais stovais.
Visais laikais būta gražių svajonių. Dar 1516 metais seras Tomas Moras siūlė pusmėnulio formos saloje įkurti valstybę, pavadintą UTOPIJA, su penkiasdešimt keturiais miestais, kuriuose gyventų maždaug po šimtą tūkstančių žmonių (dvigubai mažiau negu dabartinėje Klaipėdoje).
Miestai turėję būti ne toliau kaip per 24 mylias vienas nuo kito, kad būtų galima per dieną nužingsniuoti tą atstumą, norint pasiekti kitą gyvenvietę. Dviratis tada dar nebuvo išrastas.
UTOPIJOS, kuri graikiškai reiškia NIEKUR, valstybės pagrindas yra šeima. Kasmet kiekvienos trys dešimtys šeimų renka savo magistratą, vadinamą Syfograntu. Du šimtai Syfograntų renka savuosius princus iš keturių kandidatų. Iš tų princų susidaro miesto taryba.
Jokios nuosavybės ir pinigų! Kas mėnesį rengiama savotiška mugė, per kurią keičiamasi prekėmis arba, kaip šiandien sakytume, vyksta barteriniai mainai. Kiekviename mieste yra keturios tokios mugiavietės, kur šeimos suneša pagamintus gaminius ir mainikauja pagal savo reikmes.
Sostinėje Amarote kartą per metus renkasi Didžioji Taryba, kuri tikrina regionų gamybą ir jos perviršį skirsto tiems, kurie kenčia nuo nepriteklių. Skirstoma taip, kad „visa sala jaustųsi lyg viena šeima.“
Auksas nebeturi jokios vertės ir tenaudojamas gaminti naktipuodžiams arba vergų grandinėms. Perlai ir deimantai atiduodami vaikams žaisti. Visi suaugę gyventojai turi mokėti darbuotis žemės ūkyje ir užsiimti amatais. Šešių valandų darbo diena (o kaip jums naujausias keturių dienų savaitės Lietuvoje sumanymas?).
Dirbama šeimos ūkiais, kuriuose yra nuo dešimties iki šešiolikos narių. Jiems vadovauja šeimininkas arba šeimininkė. Didžiausia pagarba reiškiama pagyvenusiems šeimų nariams (tada dar nebuvo niekinančio žodžio „pensininkas“).
UTOPIJOJE sužadėtiniai turi vienas kitam pasirodyti nuogi, kad po vedybų nepriekaištautų dėl kokių nors trūkumų. Tačiau priešvedybinis seksas turėjo būti griežtai baudžiamas. Didžiausiu malonumu laikyta galimybė lavinti mąstyseną, dvasiškai augti ir šviestis (ot, naivu – ar ne?).
Deja, sero Tomo Moro svajonių valstybė niekada nebuvo sukurta, kaip ir daugybė kitų, tarp jų – vokiečio Johano Valentino Andrėjaus 1616 metais pagarsintas Kristianopolis ar prancūzo Etjeno Kabės 1840-aisiais aprašytoji Ikarija.
Pasaulyje teįgyvendintos dvi utopijos – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Sovietų socialistinių respublikų sąjunga. Viena laikosi trečią šimtmetį, kita suguro po septyniasdešimt ketverių metų.
Tačiau tikėkime: gal dar ateis laikas, kai prezidentas galės Didžiajai Tarybai (Seimui) pasiūlyti Vyriausybės princą (premjerą) ne iš vieno jam peršamo rinkimus laimėjusios partijos statytinio.
Bent jau iš tiek kandidatų, kiek bus palaikomų visų mūsų Syfograntų (savivaldybių) ar net ir mažiausių valstybės ląstelių – šeimų. Kaip anuomet nerealiai ir naiviai, bet gražiai svajojo renesanso šviesuolis seras Tomas Moras.
