Gegužės 6 d. Lietuvos nacionalinis muziejus pakvies lankytojus į naują savo padalinį – Istorijų namus, įsikūrusius netoli Vilniaus miesto centro, Tado Kosciuškos gatvėje 3 numeriu pažymėtame pastate.
Istorijų namai – tai parodų erdvė, kurioje istorija pristatoma ne tik kaip fiksuota praeitis, bet ir kaip mūsų visų apmąstoma ir tebekuriama tikrovė.
Prieš atverdami duris, kviečiame susipažinti su pastato istorija, kurią iš archyvinių duomenų susistemino Lietuvos nacionalinio muziejaus menotyrininkė doc. dr. Birutė Vitkauskienė ir vyr. muziejininkė Jūratė Gudaitė.
Kaip pasakoja Birutė Vitkauskienė, Vilniaus miesto XVIII amžiaus antrosios pusės gyventojų sąrašuose nurodoma, kad žemės valdos su sklypais (posesijos nr. 1356 ir 1357), dabar adresu Tado Kosciuškos g. 3, priklausė LDK kariuomenės generolui, Brastos kaštelionui Jonui Antanui Horainiui, vėliau – jo sūnui Vilniaus teismo valdininkui (pakamariui) Jonui Nepomukui Horainiui.
Šie savininkai čia turėjo karčiamą, mūrinių ir medinių gyvenamųjų bei ūkinių pastatų.
XIX amžiaus pradžioje, Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, minėtosios valdos jau buvo suvalstybintos ir po 1831 metų sukilimo perduotos karinės tvirtovės reikmėms.
Kadangi valdos atsidūrė už tvirtovės pylimo, kuris kirto dabartinę T. Kosciuškos gatvę ties 1 numeriu pažymėtu pastatu, visi statiniai jose, išskyrus senąją mūrinę smuklę, buvo nugriauti. Mat, pagal Rusijos imperijoje galiojantį įstatymą priešais karinių tvirtovių pylimus kelių šimtų metrų atstumu statyti statinius buvo draudžiama.
XIX a. pirmoje pusėje tuometė Antakalnio gatvė (dabar – T. Kosciuškos) buvo platinama, tvarkoma, griovių išvagota vietovė planiruojama ir lyginama. Gatvės plotis buvo pritaikytas žygiuoti kariuomenei.
Ilgą laiką šioje vietoje nieko nebuvo statoma. Bet po 1878 m. paskelbto Rusijos caro įsakymo naikinti Vilniuje įkurtą karinę tvirtovę pradėjus naikinimo darbus, o Sluškų rūmuose įsteigus sunkiųjų darbų kalėjimą, atsirado poreikis pastatyti naujus kareivinių korpusus.
Jie iškilo apie 1880 m. ir buvo pavadinti Švenčiausiosios Trejybės kareivinėmis (Troickije kazarmy). Rusijos karinių kompleksų stiliui būdinga architektūra bei stogų danga labai priminė Daugpilio tvirtovės pastatus. Greičiausiai, šiuos korpusus suprojektavo Daugpilio karinės apygardos, kuriai buvo priskirtas Vilnius, karo inžinieriai.
Karinė pastatų komplekso paskirtis nekito nei tarpukariu, nei vykstant Antrajam pasauliniam karui, kai čia šeimininkavo vokiečių kareiviai. Iš dabar turimų duomenų žinoma tik tai, kad apytikriai iki 1950 m. šie pastatai tebepriklausė karinei žinybai.
Nėra tiksliai žinoma, kada T. Kosciuškos g. 3 esantis pastatų kompleksas atiteko Vilniaus miesto Vykdomajam komitetui ir buvo nuspręsta čia įkurti mokyklą-internatą. Sovietiniais metais visa teritorija buvo aptverta mūrine tvora ir pastatyti nauji neobarokiniai vartai.
Abu vartų pilonus vainikavo cementiniai rutuliai. Įėjus pro vartus pirmajame buvusių kareivinių pastate (dabar – Istorijų namai) buvo įrengti mokinių gyvenamieji kambariai, o toliau stovinčiame antrajame (dabar – Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyrius ir eksponatų saugyklos) – mokykla. Teritorijoje būta ir daugiau gyvenamųjų ir ūkinių pastatų.
Prieš 1990 m. internatas buvo iškraustytas, imtasi pastatų pertvarkymo darbų, kurie užtruko penkerius metus. 1995 m. sausio 25 d. nesuremontuoti, apleisti buvusių kareivinių pastatai ir visas kompleksas Lietuvos respublikos kultūros ministro įsakymu buvo perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Rekonstruoti pastatą ir pritaikyti jį aukščiausius standartus atitinkančiai muziejinei veiklai, kad čia galėtų būti rengiamos ir tarptautinės parodos, prireikė kiek daugiau nei dešimties metų. Istorijų namai jau įrengti ir netrukus atvers duris lankytojams.
Lietuvos nacionalinis muziejus tai vienas pirmųjų muziejų Lietuvoje, įkurtas 1855 metais. Šiandien muziejus saugo daugiau nei 1,5 mln. eksponatų ir vienija vienuolika padalinių, iš kurių aštuoni veikia Vilniuje, trys – Lietuvos regionuose.
Tai didžiausia Lietuvos kultūros paveldo saugykla, atspindinti šalies istorijos raidos laikotarpius nuo akmens amžiaus iki šių dienų, siekianti supažindinti su svarbiausiais Lietuvos istorijos reiškiniais ir įvykiais, kurie lėmė visuomenės raidą ir kūrė šiuolaikinės Lietuvos tapatybę.
