J. Brazauskas. Apie pokario metų kančią

1987 m. „Minties“ leidykla išleido  straipsnių rinkinį  apie liaudies gynėjus „Liaudies gynėjų žodis“. Pačiu laiku. Kitaip nesužinotų dabartinė jaunoji karta, kas jie buvo ir koks jų buvo vaidmuo. Vyresnės kartos žmonėms knyga primena sunkų ir sudėtingą gyvenimo laikotarpį. Tai buvo iš tikrųjų sudėtingas, gilių prieštaravimų kupinas istorinis procesas.  

Knygoje kalbama apie klasių kovą. Atseit, „politinės valdžios ir privatinės nuosavybės netekusi buržuazija įvairiais būdais siekė trukdyti ir kenkti darbo žmonių istorinei kūrybai, stabdyti socialistinio gyvenimo būdo pažangą, tikėjosi restauruoti kapitalistinę santvarką“( p. 8). Teigiam, kad prieš „liaudį  griebėsi smurto ir teroro, sabotažo ir diversijų, šantažo ir apgaulės“ (Ten pat).

Bet ginklas pirmiausia buvo nukreiptas prieš sovietų valdžios aktyvistus, sovietų valdžios organizatorius. Žinoma, nukentėjo ir niekuo kalti eiliniai žmonės. Tačiau Lietuvoje nebuvo pilietinio karo, kaip Ispanijoje XX a. 4 dešimtmetyje ar JAV XIX amžiaus viduryje.

Okupantė Sovietų Sąjunga atnešė naują tvarką ir ją įgyvendino. Taigi Lietuvoje vyko pasipriešinimas prieš sovietų valdžią. Knygoje teigiama, kad „buržuazinių nacionalistų antiliaudinis teroras vis labiau piktino darbo žmones. Naują gyvenimą kurianti liaudis turėjo duoti atkirtį buržuazijos kontrevoliuciniam pasipriešinimui“( p. 8).

Sovietų valdžia, vadovaujama komunistų partijos, mobilizavo žmonių pastangas ir jėgas, įtraukė juos į kovą su partizanais, liaudyje tuo metu vadintais miškiniais, žaliukais, miško broliais. Atseit, buvo „reikalaujama apginkluoti liaudį, kad ji galėtų ginti savo iškovojimus ir pati  apsiginti“ ( p. 9).

Netiesa, kad „liaudžiai“ reikalaujant buvo sukurti ginkluotų savanorių – „liaudies gynėjų“ būriai. Jų būriai buvo sudaromi Lietuvos apskrityse ir valsčiuose iš „ sąmoningiausių darbo žmonių, Tarybų valdžios aktyvistų, komunistų ir komjaunuolių“(Ten pat). Per trumpą laiką apie 7 tūkstančiai vargingų valstiečių, darbininkų, tarnautojų, partijos, komjaunimo ir nepartinių aktyvistų savanoriškai  paėmė ginklą ir „negaudami jokio atlyginimo, stojo į kovą su buržuaziniu teroru“.

Netiesa ir tai, kad šią kovą „rėmė platieji darbo žmonių sluoksniai, nes ši kova išreiškė visos liaudies interesus“( p.9) „Liaudies gynėjų“ organizatorė buvo komunistų partija (1945 m. vasario 9 d. LKP CK kreipimasis į gyventojus). Jų veiklai iš pradžių vadovavo  vidaus reikalų, o nuo 1947 m. kovo mėn. valstybės saugumo organai. „Liaudis gynėjų“ būrių susikūrimą partizanai sutiko piktindamiesi sovietų valdžios užmojais stiprinti savo valdžią, kiršinti žmones.

Žvelgiant iš dabarties, „liaudis gynėjų“ vaidmuo ir reikšmė atsiskleidė ne iš karto, o palaipsniui. Ir jokio „humanistinės kovos ištakų“ nereikia ieškoti, o raginimai sutaikyti priešiškas jėgas yra bergždžias.

Okupantų primesta valia davė baisius vaisius: žuvo daugybė žmonių, suluošintas jų gyvenimas iki šiol neleidžia blaiviai vertinti pokario metus Lietuvoje. Tik kas tuomet gyveno, gali suprasti ir vertinti. Pusė Lietuvos gyventojų gimė ir užaugo jau vėliau. Jie nepatyrė pokario metų kančios. Jaunąjai kartai, gimusiai laisvės sąlygomis,  reikia aiškinti pokario metų situacijos sudėtingumą ir dramą. Bendraudami su praeitimi, prisimindami dramatiškus pokario metus, galime stiprinti  žmonių  sąmoningumą.

Autorius yra istorikas

Spausdinti