Ketvirtadienio Perkūnkalbė

Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt

Kitos indoeuropiečių tautos ketvirtadienį dar vis įvardija Perkūno diena. Vokiečiai sako Donnerstag (griaustinio diena), skirdami šią dieną dievo Donaro garbei. Anglosaksiškasis Thursday taip pat dar yra išsaugojęs Thunder šaknį. Neabejoju, kad ir senovės baltai kažkada šią dieną vadino Perkūndieniu – yra daugybė tą patvirtinančių šaltinių. Keturi – Perkūno skaičius, ketvirtadienis – Perkūnui pašvęsta diena. Perkūniška jėga šią dieną eina per kūną. Štai kodėl kiekvieną ketvirtadienį, besimelsdama Perkūnui, rašysiu Perkūnkalbes.

Neseniai pristatytame Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ naujausiame albume „Broliai“ skamba malda Žemynėlei Žiedkelėlei, pagardinta perkūnišku teiginiu „Oi vija pinavija, senos tiesos nerūdija.“ Apie tai ir šio ketvirtadienio Perkūnkalbė – apie senas kaip pasaulis Tiesas, kurių galiojimo terminas niekada nesibaigia. Taip, šiandieniniams Perkūno piligrimams nesibaigiantis galiojimo laikas būtinai asocijuojasi su konservantais, bet turiu pastebėti, kad būtent konservatoriai  dar Prancūzų revoliucijos siautulyje pirmieji paskelbė, kad senos tiesos nerūdija. Tad pabandykime prisiminti, apie ką tos nerūdijančios Tiesos kalba, kad galėtumėte bent jau iki kito ketvirtadienio klausytis tų Tiesų šnabždesių ir gyventi iš tiesų Perkūno vardo vertą savaitę.

Gražioji Lietuvos Vytis… Legenda pasakoja, kad didžiausių negandų metu, kai sprendžiasi Lietuvos valstybės likimas, kai aplink siautulingas karo ūžesys, danguje pasirodo didžiulė Vėlių kariuomenė, kurios priešakyje šuoliuoja baltas raitelis, iškėlęs spindintį kalaviją.Tas raitelis – tai Perkūnas, vejantis priešą iš Lietuvos. O paskui jį – didžiavyrių Protėvių kariauna. Todėl ir senąją LDK vėliavą, dabartinį Lietuvos herbą, pavadinome Vytimi. Baltasis raitelis Perkūnas ir vėliavose plazdančios Vėlės būtinai padės išvyti visus Lietuvos priešus, o beklumpančiai tautai išties pagalbos ranką. Ir būtinai tai turės įvykti, didysis Perkūnas būtinai pažadins pilkapiuose miegančias kariaunas, kad išgelbėtų mūsų šalį.

Neabejoju, dabar – tai metas, kada mums reikalinga tokia pagalba. Didelė emigracija, skurdas, neviltis, baimė, lengva ranka naikinama senoji kultūra… Tik nedidelė dalis mūsų tautos dar grumiasi kruviname mūšio lauke, dauguma jau puolę į paniką sprunka. Kas sugebėtų juos sustabdyti? Kas sugebėtų išgelbėti tautą? Ar tik ne baltoji Lietuvos Vytis?

Malda yra tas susikaupimo laikas, kai turime giliau žvelgti į problemas, su kuriomis išdrįsome trukdyti Dievus. Jei jau šiandieninėje Perkūnkalbėje mes kvaršiname Griausmavaldžiui galvą su emigracijos problema, pabandykime pasinerti į meditaciją ir pažvelgti į šią problemą giliau. Emigracija naikina tautą. O kas yra tauta?

Ne, užsičiaupkit, prakeiktos davatkos! Tauta nėra jokia etninė grupė, kurią vienija kažkokia bendra kultūra ir kalba. Nesiginčykit! Tauta yra sena Tiesa. Taip, tauta paseno. Jau XIX amžiuje atsiradęs komunizmas, sukūręs socialistinę SSRS imperiją, tapo tautų kalėjimu, kur po vienu skėčiu susigrūdusios tautos turėjo draugiškai sutarti, skatinti tarptautinę toleranciją, kurti bendrus papročius ir apeigas, giedoti vienodas giesmes ir kalbėti vienodais lozungais. Taigi jau XIX amžiuje naujai susikūręs komunizmas tautą paskelbė pasenusia… ne, tiesiog sena tiesa. O sena, jų nuomone, yra tas pats kas nepažangi. Panašiai mąsto ir šiandieninė socialistinė Europos Sąjunga. Ji irgi mano, kad tauta – pasenęs reikalas, o valstybių sienos turi būti panaikintos.

Taigi tauta – sena Tiesa. Tiesa, kurią sukūrė mūsų protėviai, pradėję gyventi gentimis, o vėliau genčių pagrindu sugyvenę į tautas. „Oi vija pinavija, senos tiesos nerūdija!“ Senos Tiesos nerūdija. Tauta kad ir sena, bet amžinai reikšminga, niekad neprarūgstanti Tiesa. Tokia šiandienos Perkūnkalbė.

Jums įdomu, ką toji Perkūnkalbė sako apie emigraciją? Ta pati daina toliau skamba labai panašiai – „ Oi vija pinavija, neisim, broliai, į vergiją.“ Sunkus darbas užsienio valstybėje yra vergija. Nesmerkiu tų, kurie šiandien vergauja. Bet nepamirškite, kad net pati didžiausia vergystė turi būti skirta Tėvynės labui. Kartą kunigaikštis Kęstutis pateko į kryžiuočių nelaisvę. Iš ten pasprukti jam padėjo dar vaikystėje kryžiuočių pagrobtas ir užaugintas lietuvis. Net po šitiek metų vergijos svečioje šalyje jis sugebėjo atrasti savyje perkūniškos jėgos dirbti savo šaliai, savo tautai. Nes kad ir kiek jam būtų kalę naujas krikščioniškas tiesas, Perkūnkalbė jo sieloje skelbė – senos Tiesos nerūdija. Ir jos nesurūdijo, sutraukė vergijos pančius ir nudirbo didelį darbą Lietuvos labui.

Jei šią Perkūnkalbę kontempliuojate pakeliui į kokią nors landiją, telaimina jus Laima. Vergaukite, jei tai vienintelė išeitis. Bet savo vergovę išdidžiai kraukite ant Tėvynės aukuro. Tebūnie Darna!