Atliekų krūvoje – Lietuvos trispalvės

Tai vainikai, kuriuos greičiausiai lapkričio 1-ąją ant valstybei nusipelniusių asmenų kapų kaip pagarbos ir padėkos šiems žmonėms ženklą paliko valstybės prezidentas, Seimo atstovai.

„Vakaro žinioms“ pavyko išsiaiškinti, kad šitaip su trispalvėmis greičiausiai pasielgė kapines prižiūrinčios įmonės „Stebulė“ darbuotojai.

Būtent jie, kaip paaiškino Vilniaus miesto savivaldybė, atsakingi už senų vainikų ir žvakių nuėmimą nuo kapų, jeigu to padaryti neatvyksta artimieji. Pasiteiravus, ar toks valstybės simbolio niekinimas yra normali kapaviečių tvarkymo praktika, savivaldybė patikino, kad išsiaiškins, kas taip pasielgė.

„Lietuvos valstybinė vėliava yra Lietuvos simbolis ir ji turi būti naudojama pagarbiai. Paprastai trispalvės prieš išmetant vainikus yra nuimamos. Šiuo metu aiškinamės situaciją, kaip tai galėjo atsitikti“, – patikino savivaldybė.

Vėliava – vienas iš saugomų valstybės simbolių. Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra 127 straipsnis, apibrėžiantis valstybės simbolių išniekinimą. Jame sakoma, kad tas, kas viešai nuplėšė, sudraskė, sulaužė, sunaikino, subjaurojo ar kitaip išniekino Lietuvos valstybės vėliavą ar herbą arba viešai pasityčiojo iš Lietuvos valstybės himno, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Ir jei ne įstatymai, tai moralė neturėtų leisti Trispalvės savo rankomis laisva valia numesti į šiukšlyną, lyg tai būtų eilinės atliekos.

Tačiau ne tik trispalvės, besivoliojančios prie konteinerių Antakalnio kapinėse, dorą pilietį glumina. Kapinių dalyje, kur amžino atilsio atgulę valstybei nusipelnę žmonės, šalia Nepriklausomybės Akto Atkūrimo signatarų kapų ilgai čia išsiskyrė vienas kuklus medinis kryželis. Tai Aukščiausiosios Tarybos narės Rūtos Gajauskaitės kapas. Nuo jos laidotuvių 2015 m. čia taip ir liko stovėti tik simboliškas medinis kryželis. Tiesa, galiausiai ir tas, matyt, supuvęs nuvirto ant žemei sulaikyti įrengtos atraminės tvorelės. Kurį laiką taip ir badė akis, tarsi primindamas, kad čia besiilsinti buvo sistemai ne itin patogi. Nors ir apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Tik visai neseniai supuvęs kryželis dingo, o vietoj jo ant atraminės sienelės pritvirtintos metalinės raidės. Iš jų, tarsi iš besivejančių žaliosios rūtos šakelių sukurtas užrašas – Rūta Gajauskaitė 1946-2015.

„Vakaro žinioms“ pavyko išsiaiškinti, kad vieniša kapaviete, matant valstybės abejingumą, pasirūpino Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas.

„Ta kapavietė yra vieniša. Pagal visas įstatymo raides, egzistuoja tam tikras juridinis kabliukas, kadangi R.Gajauskaitė nėra signatarė. Juridiškai viskas lyg ir tvarkinga. Tačiau yra Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvai nusipelniusių žmonių laidojimo. O kas yra nusipelnęs Lietuvai žmogus, nėra apibrėžta. Čia prasideda konjunktūra. Jeigu patinka – nusipelnęs, nepatinka – nenusipelnęs.

Manau, kad R.Gajauskaitė, kad ir koks jos charakteris buvo, valstybei nusipelnė ir jos darbas Nepriklausomybei yra labai aiškus. Dabar klausimą išsprendėme ir malonu, kad Vyriausybė skyrė tam pinigų“, – „Vakaro žinioms“ sakė signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė. Ji patikino, kad kol kas kapavietės tvarkymas dar nebaigtas. Šiuo metu yra gaminamas Lietuvos žaliųjų judėjimo lietinis ženklas, kuris bus įleistas į veją.

„Šį klausimą nuolat kėlė signataras Zigmas Vaišvila, kuris buvo jos artimas bendražygis. Tai buvo svarbu ir visam mūsų klubui, nes mes rūpinamės, kad mūsų kolegų kapavietės būtų tinkamai sutvarkytos, net jeigu valstybė tuo nesirūpino“, – paklausta, kieno iniciatyva kapavietė buvo sutvarkyta, sakė B.Valionytė.

1991 metų savanorės, dimisijos vyr. leitenantės, buvusios Rūtos Gajauskaitės padėjėjos Marijos JAKIMAVIČIENĖS komentaras:

Prieš pat Vėlines Verkių mokyklos-daugiafunkcio centro darbuotojai, vadovaujami mokytojos Alos Kaupienės, atsivežė keliolika medinių kryželių, o Atsargos karininkų sąjungos dim. plk.ltn M.Žibas atsivežė savo užsakytus ir padarytus 30 ąžuolinius kryželius. Jie buvo susmeigti į 11 kvartale esančius apleistus ir neprižiūrimus lietuvių karių ir savanorių, žuvusių po Pirmojo pasaulinio karo, kapų kauburėlius. Iš viso buvo pastatyta apie 50 kryželių. Ir visur uždegtos žvakutės. Net Seimo pirmininkas užėjo pažiūrėti, „ką ta grupė gero daro“. Taip pasakė pirmininkas.

Aišku, papasakojom, kiek patys žinojom. Labai reikėtų gal to kvartalo viduryje pastatyti nors gražų akmenį su įrašu, kam skiriamas tas akmuo. Dabar eidami pro šalį žmonės stebisi, kas čia palaidota ir kodėl neprižiūrimi tie apžėlę kapeliai. Žadėjo padėti.

Lapkričio 17 d. nuėjau nufotografuoti Aukščiausiosios Tarybos narės Rūtos Gajauskaitės gana apleistą kapavietę, nes per Vėlines mačiau, kad jos medinis kryžius apipuvęs ir atremtas į atraminę sienelę. Bet medinio kryžiaus nebuvo, o akmenų atraminėje sienelėje gražiu šriftu buvo parašytas, tiksliau, išlankstytas metalinėmis vielutėmis jos vardas, pavardė ir gimimo bei mirties metai. Tada nuėjau aplankyti mūsų kariams naujai pastatytus kryželius.

Viskas gražiai atrodė, ir rodėsi, kad nebe tokie vieniši ir apleisti. Eidama išėjimo link pamačiau prie šiukšlių konteinerio sumestus vainikus, krepšelius. Nuostabą sukėlė mūsų Trispalvės juostos, sumestos, pritvirtintos prie vainikų ir krepšelių. Žinoma, tuoj pasistengiau išpainioti nuo vielučių dvi plačias juostas su užrašu „Lietuvos Respublikos prezidentas“, dvi plačias juostas ir penkias siauras juostas su užrašais „Lietuvos Respublikos Seimas“. Juk tai mūsų valstybės simbolis, tik šį kartą žiauriai, barbariškai paniekintas. Kai kurių juostų galai buvo įminti į žemę, purvini.

Parsinešiau juostas namo, išploviau. Taip ir norisi papriekaištauti tėvams ir mokykloms, kad savo vaikų neauklėja meilės ir pagarbos dvasia savo Tėvynei, Lietuvai.