60 Tibeto okupacijos metų

Kovo 10 d., sekmadienį, 14 val., Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Renginių erdvėje (305) (Gedimino per. 51, Vilnius), vyks Diskusijų ciklo „Donskiškieji pokalbiai“ šeštasis pokalbis „Tiesos vardas – Tibetas: žmogaus teisių ir kultūrinio apsisprendimo laisvės iššūkiai šiandieniniame Tibete“. Dalyvauja: Arūnas Gelūnas, Radvilė Racėnaitė, Robertas Mažeika, Gediminas Kajėnas.

Kovo 10 d. dieną pasaulis prisimena 1959 metais įvykusį tibetiečių nacionalinį sukilimą prieš Kinijos agresiją, kai tūkstančiai taikių žmonių Tibete reikalavo, kad kinų ginkluotosios pajėgos pasitrauktų iš Tibeto regiono. Šis sukilimas buvo numalšintas jėga, žuvo apie 80 tūkst. tibetiečių. Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama XIV bei tūkstančiai tibetiečių buvo priversti pasitraukti iš savo šalies. Nuo to laiko skaičiuojama daugiau nei vienas milijonas tibetiečių aukų.

Šiais metais minimos 60-osios šių įvykių metinės. Ši skaudi Tibeto istorijai data paprastai minima demokratines vertybes išpažįstančiose šalyse, o patys tibetiečiai ją sieja su daugiau nei pusę šimtmečio trunkančia kova už Tibeto valstybingumą ir kultūrinio identiteto išsaugojimą.

Šios datos simbolinę prasmę galima lyginti su mūsų Sausio 13-ąja, tik, deja, skirtingai nuo Lietuvos situacijos, tibetiečių kova dar nesibaigė. Kinijos Liaudies Respublikos režimo represijos Tibete bei kituose regionuose pastaraisiais metais tik stiprėja, todėl aukų sąrašas kasmet pasipildo vis naujais vardais.

Tibeto okupacija

Į nepriklausomą Tibetą komunistinės Kinijos ginkluotosios pajėgos pradėjo veržtis 1949 m. 1951 m. Tibeto vyriausybinė delegacija, vadovaujama tik ką valdžią perėmusio Dalai Lamos XIV, Pekine buvo priversta pasirašyti vadinamąjį 17 punktų susitarimą, skirtą „taikiam Tibeto išvadavimui“. Susitarimas esmiškai reiškė Tibeto okupaciją.

1959 m. įvairiuose Tibeto regionuose prasidėjo prieš okupantus nukreipti sukilimai. Kovo 10 d., pasklidus žinioms, kad kinai ruošiasi suimti Dalai Lamą XIV, Tibeto sostinėje Lhasoje prie Potalos rūmų susirinko tūkstančiai žmonių, siekiančių apginti savo dvasinį ir politinį lyderį. Taip prasidėjo visuotinis tibetiečių sukilimas.

Visame Tibete šio sukilimo malšinimui buvo pasitelkti gausūs Kinijos Liaudies Respublikos reguliariosios kariuomenės daliniai, naudota net ir sunkioji ginkluotė. Tūkstančiai tibetiečių žuvo, daugelis vėliau patyrė represijas.

Dalai Lama XIV slapta pasitraukė į Indiją. Kartu su juo emigravo ir tūkstančiai tibetiečių. Indija pabėgėliams suteikė politinį prieglobstį ir sudarė sąlygas steigti Tibeto valdžios institucijas egzilėje. Taip pat tibetiečius pabėgėlius priėmė ir JAV, Kanados, Australijos, Šveicarijos bei kitų šalių vyriausybės.

Iki šiol Dalai Lama XIV reziduoja ir Centrinė Tibeto vyriausybė emigracijoje veikia šiaurės Indijoje Himalajų prieškalnėse įsikūrusiame Dharamsalos mieste.

Tibetas šiandien

Pačiame Tibete Kinijos komunistų valdžia nuosekliai tęsė savo nusikalstamą veiklą – kankino ir žudė žmones – nuo okupacijos pradžios priskaičiuojama apie 1 000 000 tibetiečių civilių aukų. Taip pat buvo uždarinėjami ir griaunami vienuolynai bei šventyklos, režimui nepaklūstantys tibetiečiai, vienuoliai ir vienuolės siunčiami į kalėjimus ar perauklėjimo stovyklas. Netrukus į Tibetą pradėta masiškai perkėlinėti chanių etninės grupės gyventojus, kurie pastaruoju metu Tibete jau sudaro daugumą.

Šiandien Tibeto klausimas vis iškyla dėl Kinijos ten vykdomos brutalios okupacinės politikos, naikinant tūkstantmetinius papročius, kruvinų susidorojimų su elementarių žmogaus, religinių ir pilietinių teisių siekiančiais tibetiečiais, neteisėtų jų sulaikymų, įkalinimų ir kankinimų. 2016-2017 metais per pasaulį nuvilnijo ekskavatoriais griaunamo didžiausio tibetiečių budizmo instituto Larung Gar vaizdai, o jo vienuoliai buvo priversti atsisakyti religinio gyvenimo būdo.

Nuo 2008-ųjų net 154 tibetiečiai – vyrai ir moterys, vienuoliai ir paaugliai – pasirinko kraštutinę protesto prieš brutalią Kinijos politiką formą – susideginimą.

Tibeto laisvės rėmimo grupės narys Robertas Mažeika: „Darbotvarkę primeta Kinija“

„Vertinant ryšius su Kinija, mums pirmiausia turėtų rūpėti Lietuvos nacionalinio saugumo klausimai, tuo pripažįstant Kiniją esant pavojinga partnere, suvokiant, kad eksportas ir importas apima ne tik prekių judėjimą, bet ir požiūrį į vertybes, žmogaus teises, intelektinę nuosavybę, darbo etiką, agresyvią ekonominę politiką, o tai ilgainiui gali peraugti į ištisų Lietuvos ekonominių sričių užvaldymą ir politinę įtaką mūsų savivaldai.

Mūsų politikai, verslo atstovai, vaizdžiai kalbant, viename kambaryje derasi dėl investicijų, prekybos, kai už sienos, gretimame kambaryje paminamos pamatinės žmogaus teisės ir laisvės Tibete, milijonas uigūrų ir kitų tautybių žmonių Sindziange priverstinai įkalinami perauklėjimo stovyklose (kuo tai skiriasi nuo nacių koncentracijos stovyklų ar sovietinių GULAG-ų?), visoje Kinijoje įvedamos visuotinio žmonių sekimo sistemos.

2008-aisiais Kinijai buvo suteiktas mandatas surengti Pekino olimpines žaidynes viliantis, kad tai atneš permainas tiek pačiai Kinijai, tiek ir Tibetui. Deja, dar neprasidėjus olimpiadai, taikūs tibetiečių protestai buvo brutaliai nuslopinti, šimtai jų žuvo ar buvo įkalinti. Dabar pasaulis laukia 2022-ųjų žiemos olimpinių žaidynių Pekine, tačiau nepanašu, kad demokratinės šalys tikėtųsi permainų. Olimpiados virsta žalingu papročiu, leidžiančiu nedemokratiniams režimams tokiu būdu pirkti dėmesį savo tuštybei ir didybei demonstruoti, tuo pačiu legitimuojant ir jų vykdomą politiką.

Apmaudu, kad demokratinės valstybės iš esmės net nebando priešintis Kinijos ekonominei, o tuo pačiu ir politinei ekspansijai. Juk galėtume bent jau apriboti asmenų, atsakingų už represijas Kinijoje, atvykimą į Lietuvą bei visą Europos Sąjungą. Todėl šiandien be galo svarbu yra kelti Tibeto klausimą tarptautiniuose renginiuose, oficialių vizitų metu susitikti su Kinijos disidentais ir pan.

Deja, tenka pripažinti, kad šiame galios žaidime darbotvarkę primeta Kinija, o mes lengvai jai paklūstame…“

Tibeto laisvės rėmimo grupės narys orientalistas Vytis Vidūnas: „Remdami tibetiečių laisvės kovą, kartu stovime ir savo nepriklausomybės sargyboje“

„2018-2019 metus tibetiečiai paskelbė Padėkos metais. Įvairiais renginiais ir akcijomis jie išreiškė padėką įvairioms pasaulio tautoms, kurios rėmė ir teberemia Tibeto laisvės kovą.

Padėkos metų dalis buvo ir jau ketvirtasis Dalai Lamos XIV vizitas Lietuvoje 2018 m. vasarą. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva nuosekliai palaiko tibetiečių kovą dėl išlikimo, šią paramą išsako ir Lietuvos Seime nuolatos veikiančios Tibeto palaikymo grupės bei šviesios atminties Jurgos Ivanauskaitės inicijuotas visuomeninis Tibeto laisvės rėmimo judėjimas.

Tai itin svarbu tibetiečiams. Tačiau kartu ši parama labai svarbi ir mums patiems. Neatsitiktinai pastaraisiais mėnesiais ir Lietuvos saugumu besirūpinančios institucijos pradėjo atvirai kalbėti apie Kinijos Liaudies Respublikos ekspansionistinius tikslus ir tokių užmačių keliamas grėsmes mūsų nacionaliniam saugumui.

Kinijos ekonomikai vis labiau stiprėjant, didėja ir šios šalies politinė ambicija dominuoti pasaulyje. Šiais laikais atstumai nebetenka reikšmės – štai, Kinijos valstybinės bendrovės prieš dešimtmetį nusipirkto vieno iš judriausių Europoje Pirėjo uosto pavyzdys rodo, kad Kinijos ekspansija gali įvykti bet kurioje pasaulio vietoje.

Tačiau apie Tibetą ir žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje iki šiol vis dar vengiama viešai kalbėti, dangstomasi įvairiais neva ekonominiais motyvais. Taip atsiranda vidinė cenzūra – tiesus kelias į dvasinę vergovę, o vėliau ir politinio suverenumo praradimą. Todėl, remdami tibetiečių laisvės kovą, kartu stovime ir savo nepriklausomybės sargyboje“.