O. Voverienė. Knyga apie dvasingumą ir pilietinį bei tautinį ugdymą

Grožis padeda įveikti vidinio pasaulio tamsius potraukius ir gaivalingas jėgas. Taip individas tarsi apsivalo ir tampa didesnės darnos žmogumi…
prof. Juozas Mureika

Laimėjus Seimo rinkimus „valstiečių“ daugumai, Seimo pirmininku tapęs p. Viktoras Pranckietis savo inauguracinėje kalboje žadėjo siekti darnos tarp Seimo narių ir visoje Lietuvoje. Apsidžiaugėme, galvojome taip ir bus. Deja, taip neatsitiko. Ir svarbiausia, kad nedarną ir tarp Seimo narių, ir pačioje Lietuvoje daugiausia kursto jie patys „valstiečiai“: tai Gabrielius šaudo, nors ir popieriuje, tai opozicją vaizduoja, tarsi nenaudėlius, atėjusius iš paties pragaro, siekdami ją visiškai sunaikinti, tai iškelia save susireikšmindami virš Prezidentės, tarsi nebūtų įstatymu reglamentuotos kiekvienos iš Lietuvos valdžių institucijos funkcijos ir pan. Taigi prof. Juozo Mureikos knyga „Estetologijos įžvalgos“ (V., 2018) pasirodė pačiu laiku ir gal padės dabartinei Seimo daugumai tapti inteligentiškesne, mandagesne ir politiškai išmintingesne. Juk mums su tuo Seimu teks dar gyventi beveik dvejus metus.

Prof. J. Mureika savo monografijoje „Estetologijos įžvalgos“ visuomenei pristatė naują filosofijos mokslo kryptį estetologiją, t. y. mokslą, tiriantį prasmių susidarymo ir ieškojimo būdus, pajautos sandus. Naujajame jo mokyme „Pajauta – tai metateorija, žyminti vieningas gilumines žmogaus dvasines galias,tinkama tirti tarpdisciplinines sritis bei humanitarinių ir socialinių mokslų temas“ (Juozas Mureika. Estetologijos įžvalgos. – V., 2018. – P.) Savo ruožtu estetologija – tai mokslas, tiriantis ir interpretuojantis pajautą, kaip dvasinę galią ir prasmių steigties būdą, pajautos sandus bei jų ryšius su kitomis dvasinėmis galiomis (Ten pat, p. 174)

Kaip žinoma, nauja mokslo kryptis atsiranda tada, kai yra sukuriama jos pagrindinių sąvokų sistema, paaiškinami jų tarpusavio vidiniai ryšiai, pradedama kurti tos mokslo krypties teorija. Estetologijos pagrindinių sąvokų sistemoje, atrodo pati svarbiausioji yra pajauta (aisthesis – jutimas, suvokimas, pajauta). Ji įgalina skirti vertybes nuo nevertybių, yra prasmių suteikimo (identifikavimo) būdas. Kita sąvoka „Estezė“ grožio suvokimo esminis momentas. Pirmą kartą ją savo darbuose panaudojo A.J. Greimas. Jam grožio suvokimas yra prigimtinis žmogaus ryšys su pasauliu ir kartu laikinas ištrūkimas iš jo. J. Mureikai – grožio suvokimas ,“… tai momentinis aktas, vykstąs taip, kad tarp meno kūrinio ir individo Aš būsenos, savijautos atsiranda jungtis ir sankirta“. Kiekvienu atveju ji yra kitokia. Savo laiku ją talentingai parodė poetas Maironis savo eilėraštyje „Širdis ir protas“. Tai suponuoja mintį, kad estetika, kaip filosofijos kryptis plėtotina meno ir filosofijos sandūroje ir jų raidoje.

J. Mureikos monografiją „Estetologijos įžvalgos“ sudaro akad. Algirdo Gaižučio įvadinis straipsnis „Keli žodžiai apie prof. Juozo Mureikos estetologiją“, prof. Naglio Kardelio „Pratarmė. Pajausti mintį ir pamąstyti jausmą: Juozo Mureikos estetologijos projektas“ ir 5 prof. J. Mureikos autoriniai skyriai: Kodėl turime gilintis į ugdymo dvasingumą ir su tuo susijusias problemas?; Dvasingumas ir prasmė. Estetologija: glaustai arba naujo humanitarinio mokslo kontūrai; Aplinkos samprata ir ugdymo dvasingumo kontekstai; Teorinė ir praktinė estetologijos taikomoji reikšmė, jos atvertis – paskata ir erdvė diskusijoms: Kolektyvinės monografijos: Individo tapatumas: tarp tradicijos ir inovacijų (sud. Ir atsakingoji redaktorė dr. Jūratė Morkūnienė); prof. habil. dr. Regimanto Gudelio mokslinės monografijos „Nuo dienų dainos iki tautos šventės“ recenzija; Juozas Mureika. Estetikos enciklopediją išleidus: Juozas Mureika, Grasilda Blažienė. Nedūžtančios vertybės dūžtančiame gyvenime: Žinių radijo žurnalistės Ingridos Stankevičienės interviu su prof habil. dr. Juozu Mureika apie verslininko Augustino Rakausko knygą „Globali jausmo proto dvasia“; Recenzijos ir atsiliepimai apie profesoriaus Juozo Mureikos mokslinę kūrybą: Vytautas Martinkus. Įvairėjantys dvasingumo metmenys arba estetologijos link Bronislovas Kuzmickas. Apie grožį visur esantį; Jonas Kievišas estetologija edukacinių paradigmų virsmo kontekste; Vytautas Martinkus. Pajautos koncepto link; Laima Monginaitė. Pajautos samprata ir sandara. Summary ir Apie autorių.

Kiekvienas monografijos skaitytojas, kuris domisi humanitariniais dalykais ir problemomis, manau, atras monografijoje savo temą, ir gal būt ir „raktą“ į jo paties probemų sprendimą. Mane gi monografijoje sudomino gana plačiai aptariami mokslotyriniai klausimai ir pati aktualiausia mūsų laikmečiui tautiškumo ir pilietiškumo tema, knygoje nagrinėjama filosofiniame kontekste.

Monografijoje artimai su mokslotyrinėmis ir pedagogikos problemomis, aktualiomis visiems aukštųjų mokyklų dėstytojams, yra susijusios temos, pateiktos pirmajame skyriuje: „Kaip rasti perspektyvų kelią teorinės minties pastangoms?“, „Kuo svarbi filosofinė antropologija?“ „Estetologija atveria semantinį mąstysenos posūkį“, „Ugdymo dialogiškumas“, „Subjektyvumas – dvasingumo filosofinės išraiškos apibūdinimas“, „Pajauta kaip dvasinė galia – ugdymo procesų alfa ir omega. Egzistencialai“, „Dvasinių įvykių reikšmė ugdymo ir ugdymosi procese“ ir apibendrinimas.

Svarbi yra autoriaus apibendrinus šio skyriaus tyrimus išvada „Tie, kuriems priklauso atsakomybė už konkrečiam individui teikiamą pavyzdį, už dialogą ir visų pirma dvasinę paramą, dvasinės stiprybės palaikymą bei kvalifikuotas žinias, tampa įsipareigoję ir atsakingi už ugdymo dvasingumą, kuris pirmiausia yra subjektų sąveikos procesas“ (Ten pat, p. 58).

Perspektyviu keliu teorinei minčiai formuluoti, autorius laiko gilinimąsi „į ugdymo dvasingumo teorines interpretacijas. Jos neišvengiamai būtinos tam, kad galėtume kurti patikimą teoriją ir kūrybiškiau judėti link praktinių užduočių bei didaktikos erdvėje galimų efektyvesnių sprendimų“ (Ten pat, p. 37)

Visų humanitarinių ir socialinių mokslų pamatu, turinčių metologinę reikšmę monografijos autorius laiko filosofinę antropologiją, filosofijos sritį, nagrinėjančią žmogaus esmę ir prigimtį būties požiūriu, nukreipiančią žmogaus mąstymą siekiama kryptimi. „Plačiausia prasme ji apima įvairių filosofijos sistemų žmogaus koncepcijas – žmogaus būties savitumo, veiklos, gyvenimo prasmės, pažinimo, patyrimo, prigimties ir paskirties teorinius apmąstymus“ (Ten pat, p. 39).

Ir trečioji mintis – svarbi mokslotyrininkams yra susijusi su vertybės įprasminimu, aptariamu poskyryje „Estetologija atveria semantinį mąstysenos posūkį“, kuriame rašoma: „Žmogaus būtis veikloje įsisavinama teoriniu mąstymu, pajauta, kalba ir technine veikla, reiškiasi mokslo, meno religijos, institucijų, dorovės normų ir kt. kultūros pavidalais. Dvasinę egzistenciją lemia ir jos pasirinkimą sąlygoja vertybinis požiūris, kuris išplaukia iš įvairių pajautos sandų ir kurio rezultatas – vertybės įasmeninimas, virsmas prasme“ (ten pat, p.42)

Be to, ir pačią pajautą galima vertinti ir laikyti, kaip tyrimo metodą, naudotiną daugeliui meno, literatūros ir kultūros reiškinių tyrimams, ypač tais atvejais, kai rezultatų patikimumas dar bus patikrinamas ir kitais metodais, vardan mokslinio objektyvumo.

Ketvirtojo monografijos skyriaus poskyryje „Tautiškumas ir pilietiškumas: alternatyva ar integracija“ knygos autoriui nerimą kelia tai, kad mūsų mokyklinis jaunimas į aukštąsias mokyklas ateina be idealų, be vertybių, be dvasios žiburėlio, kurio galėtų siekti tikrovėje. Neturėdamas tokio žiburėlio žmogus nesuvokia savo vietos gyvenime, pasiduoda „paviršutiniškam reklamose išgražintam banalybių ir pigių malonumų kultui. Tada jau nesudėtinga ir nesunku pasiekti narkotikų dozės malonumų stadiją, neišvengiamai vedančią į visišką asmens degradaciją. Arba išvykti į svetimus kraštus, kur niekada nebūsi savas. (Ten pat, p. 203).

Prieškario nepriklausomje Lietuvoje visose to meto mokyklose auklėjimo pamokose moksleiviams buvo aiškinamos Lietuvos piliečių pareigos – mylėti savo Tėvynę, jausti pareigą kurti savo valstybę sąžiningu ir pasiaukojančiu darbu, branginti ją labiau už savo gyvybę ir ginti ją visomis išgalėmis, jeigu prireiks. Tos vertybės buvo laikomos pačiomis svarbiausiomis visų vertybių sistemoje. Dabar gi mūsų lituano-slaviško mentaliteto mokytojai apie tai savo moksleiviams nekalba. Ko gero, ir negali kalbėti, nes ir jiems jau niekas apie tai nekalbėjo. Ir dėl to turime tai, ką turime: nutautintą, be idealų didžiąją dalį jaunimo, nesuvokiantį tautinių vertybių reikšmės kiekvieno žmogaus gyvenime, 830 tūkstančių darbingo amžiaus žmonių, pabėgusių, tarsi žiurkės iš skęstančio laivo, duoneliauti į platųjį pasaulį, ieškant sotesnės duonos kąsnio ir riebesnės sriubos šaukšto. Knygos autorius jų nekaltina, atvirkščiai net pateisina, kaltindamas kitus, rašydamas: „Jeigu individas neįgijo supratimo apie šią ir kitas savo dvasios galias, jis darosi neįgalus savarankiškai pasirinkti, turėti savo nuomonę, įasmeninti vertybes ir būti sąmoningu piliečiu. Juo lengva manipuliuoti.“ (Ten pat, p.207) Dėl to kaltina šeimą švietimo strategus ir mokytojus, žurnalistus ir žiniasklaidos priemonių savininkus. Mano, kad „Atsakomybė už dvasinę atmosferą valstybėje tenka ir įstatymų leidėjams, politikams, teisininkams, nuo kurių priklauso ar nesikerta teisės normos, jų taikymas su dora, ar jis nėra selektyvus ir korumpuotas“ (Ten pat, p. 207).

Monografijos autorius – optimistas. Jis ir poskyrį baigia optimistiškai. Jo nuomone, „Dvasinė atmosfera Lietuvoje pasikeis ir gali keistis veikiama išorinių ir vidinių sąlygų. Lemiamas poveikis ugdymo dvasingumą pozityviai veikiančia linkme priklauso nuo vidinių sąlygų. Ir tik tuo atveju, jeigu surasime savyje problemos sudėtingumui adekvačių dvasinių nuostatų bei savigarbos ir išminties įveikti mūsų analizėje išryškintas įtampas ir jeigu suprasime, kad daugumos blogybių priežastys yra dvasinis ir moralinis skurdas, jį generuojanti didžiulė socialinė atskirtis ir neteisingumo apraiškos valstybėje. Bet svarbiausia – būtina išsaugoti tautos tapatybei puoselėti tinkamą dvasinį kontekstą, t.y. tas humanizmą palaikančias vertybes, kurios grindžia moralinę elgseną, tautines bei patriotines nuostatas ir kurių reikšmė bei prasmingumas lietuvių tautai ir valstybės išlikimui patikrintas daugelyje epochų per įvairius istorinius, kultūrinius ir socialinius virsmus. Tautinį tapatumą subrandinusi bendruomenė yra saistoma labiau dvasiniais nei ekonominiais bei politiniais ryšiai“ (Ten past, p. 209).

Taigi, po šviesaus atminimo mąstytojo, filosofo Romualdo Ozolo į Lietuvos ateitį orientuotų kūrinių, sulaukėme dar vienos monografijos ir vilties, kad Lietuvoje dar turime mąstytojų, gilinančių ir tikslinančių Lietuvos ateities pozityvią perspektyvą ir sklaidančią apokaliptines depresyvias nuostatas, kad Tauta ir Valstybė miršta.

Neabejoju, kad monografija „Estetologijos įžvalgos“ deramai papildys Lietuvos literatūros aukso fondą, o jos autorių prof. J. Mureiką įrašys į Lietuvos Respublikos šimtmečio didžiųjų asmenybių vardyną.

Linkiu, kad knygos kelias į Lietuvos bibliotekas ir į asmenines lietuvių bibliotekėles, ir jos skaitytojų širdis ir protus būtų platus ir tiesus. Kuo daugiau žmonių tą knygą perskaitys, tuo greičiau dvasiškai atgims Lietuva.