Rugsėjo 25 d., sekmadienį, Lukiškių aikštėje postfolkloro grupės „Kaukoras“ apeigomis seniesiems dievams pašvęstas ir sudegintas didžiulis dvigalvis šiaudinis ožys.
21 val. Gedimino prospektu į vakarus – Lukiškių aikštėn nuo Nacionalinio Dramos Teatro – vežimu riedėjo griausmingų būgnų ir obertoninių ragų lydima Saulės karieta, paskui kurią gužėjo būrys šventės svečių. Šis ritualinis veiksmas atžymėjo ypatingąjį metų laiko virsmą iš šviesiojo į tamsųjį, kai naktys tampa ilgesnės už dienas.
Užbaigus šviesiojo metų laiko darbus visiems svarbiausiems senovės dievams aukojama auka – ožys. Prasideda tamsusis metų laikas, kuomet iš užmaršties su tamsos šešėliais grįžta protėvių vėlės, kurias pagarbiai prisimename ir semiamės iš jų įkvėpimo.
„Ožio aukojimo“ misterija vyko „Kaukorui“ pašventinant šiaudinį ožį būgnų trinksmais, ragų gaudesiu, sutartinių giedojimu ir šokiais. Ožys buvo apeitas atliekant apeiginius veiksmus ties keturiomis pasaulio kryptimis.
Rytų pusėje skambėjo sutartinė „Ratilio ratilėl“, suburianti visus į vieną bendrą ratą, išvien su ratu tekančiu pasaulio ir žmogaus sielos laiku: vasarą keičia ruduo, žiema, pavasaris, o žmogaus siela išgyvena gimtį, būtį, mirtį ir atgimimą.
Pietų pusėje apgiedotas mitinis Kalno įvaizdis. Mūsų mitologijoje ir pasakose sekama apie kalną, kurio viršūnėje mums šviečia galutinis tikslas. Norėdami jį pasiekti negalime atsigręžti atgal, nes pavirsime akmeniu ir nusirisime žemyn. Taip pat turime nepabūgti iš visų pusių į mus besikėsinančių baidyklių. Tačiau pasiekę kalno viršūnę sužinosime visas pasaulio paslaptis ir tapsime teisingais, gražiais ir vaisingais, kaip Kalno viršūnėje gyvenantis dievas Perkūnas, įkūnijantis stiprybę, jaunystę, Visatos teisingumą, sprendžiantis ginčus tarp Dangaus ir Žemės, apvalantis ir apvaisinantis Žemę pavasario griausmais ir lietumi.
Vakarų pusėje pagerbta besileidžianti Saulė, rūpestinga visų pasauliu vaikštančių Žemės žmonių motina – svarbiausia mitinė veikėja lygiadienio šventės metu.
Šiaurės pusėje pagarbintas dievams pašvęstas šiaudinis ožys. Protėviai ypatingai gerbė savo auginamus gyvulius, o gyvulio aukojimas senovėje išreiškė ypatingą meilę ir santarvę su visu pasauliu. Su gyvuliu būdavo atsisveikinama taip pat nuoširdžiai, kaip ir su mirusiu žmogumi. Šiaudinio ožio deginimas šiuolaikiniam žmogui primena apie senolių puoselėtus santykius su gamta, ūkiu ir namais. Rudenį mirdamas, jis prabunda pavasarį, klykdamas Perkūno oželiu.
Dvigalvio šiaudinio ožio degančią skulptūrą kūrė „Ugnis ir kaukė“, vadovaujama Eglės Plioplienės, drauge su skulptorių komanda. Šie menininkai kasmet Vilniuje organizuoja degančių skulptūrų misterijas jau eilę metų. Rudens lygiadienio šventės apeiginę dalį rengė klubas „Kaukoras“ vadovaujamas Vytauto Lukšo.
„Kaukoro“ muzikoje liaudies dainos susilieja su įvairiausiais muzikos stiliais, o tiksliau – nesiorientuoja į jokį muzikos stilių ir neapsiriboja jokiu ideologiškai apibrėžtu instrumentų deriniu. Grupė „Kaukoras“ pasirinko ypatingą vardą, siejamą su augalu mandragora, kuris tautosakoje siejamas su turtus gausinančia būtybe – kauku, kilusiu iš žemės ir gyvenančiu požemiuose – visai kaip žmogaus pavidalo mandragoros šaknis. Taigi „Kaukoras“ turėtų skalsinti dvasinius klausytojų turtus. Ši šaknis turinti haliucinogeninių savybių ir senovėje naudota bendrauti su dvasiomis – kaukais, dėl to klausytoją „Kaukoras“ siekia išskraidinti į kitą pasaulį ar panardinti į meditaciją. Dargi šis augalas yra afrodiziakas, skirtas vaisingumui skatinti – todėl klausantis „Kaukoro“ galima linksmai šėlti ir svajoti apie meilę.
