M. Kundrotas. Laimė ir laisvė

Jau daugelį kartų platesniame kontekste aptartos valstiečių ir žaliųjų valdžios reformos sukelia tiek diskusijų, kad kai kurios jų vertos platesnio ir gilesnio išnagrinėjimo. Šiaip linkdamas į bendresnio pobūdžio svarstymus ir vengdamas nuorodų į savo mažareikšmį asmenį šįsyk padarysiu išimtį, žengdamas nuo atskiro prie bendro. Asmeninės išpažintys kartais leidžia per atskiro asmens pavyzdžius suprasti kiek bendresnius dėsnius.

Labai mėgstu bulvinius patiekalus – ypač cepelinus pagal specialų giminės receptą, o taip pat – bulvinius blynus. Būtinai su grietine, o cepelinus – dar ir su spirgučiais. Ir tik su varškės įdaru. Deja, retai sau tai galiu leisti. 40-ies metų žmogaus sveikata – jau kitokia, nei 20-ies. Riebios mėsos išvis vengiu. Ypač – virtos ar keptos. Neskanu ir tiek. Retkarčiais leidžiu sau užkirsti rūkytų lašinių – gal kelis kartus per metus. Traškučius išvis ignoruoju: tai – tiesiog sintetika.

Šnekant apie Aurelijų Verygą ir jo sekėjus apsėdusį alkoholį buvo laikų, kai leisdavau sau prisigerti, kaip tautoje sakoma, iki žemės graibymo. Tie laikai – seniai praeityje. Ne dėl to, kad kas nors taip pasakė. Veikiau dėl filosofinių priežasčių. Nebeįdomu. Nebedalyvauju nei sueigose, kuriose vyksta gėrimas dėl gėrimo. Bet mielai išgeriu su draugais porą bokalų alaus ar taurę vyno. Kontekste. Šlakelis alkoholio atpalaiduoja mąstymą, nuramina jausmus, galima įdomiai ir turiningai padiskutuoti. Nebėra ir kasdienės cigaretės. Kaip ir kasrytinio puodelio kavos.

„Verygizuojuosi“ be Verygos. Norėčiau ir ateityje pats spręsti, kas man sveika, o ko verčiau vengti. Esu pasirengęs kovoti už šią laisvę tiek sau, tiek artimam savo. Jau gyvenau visuomenėje, kurioje kiti spręsdavo, kaip kam gyventi. Užteks.

Jau greit bus devyneri metai, kaip esu jaunas – vis dar jaunas – tėvas. Žinoma, savo sūnų noriu matyti sveiką ir laimingą. Mūsų šeimoje yra tam tikros ribos ir tam tikra kryptis, taip pat ir maisto srityje, nors tokio amžiaus vaikui įteigti, kas sveika, o ko geriau vengti, pakankamai sunku. Įmanytų – apskritai maitintųsi picomis ir traškučiais, užkąsdamas saldumynais. Bet ar vaikas būtų laimingas, gyvendamas koncentracijos stovykloje?

Deja, A. Veryga, kaip ir jo buvusi „partietė“, o tam tikrais klausimais – vis dar bendražygė Dovilė Šakalienė mano, jog iš šeimos vaikų auklėjimo teisę ir pareigą turi perimti valstybė. Tai – galima įtaka iš Skandinavijos, kuria dabartinė valdžia atvirai seka. Įvairiais klausimais – nuo švelnaus kolūkinio totalitarizmo iki masinės imigracijos Lino Kukuraičio ir jo draugų siūlymuose. Šios iniciatyvos gražiai sugula į vieną visumą, žinant, iš ko imamas pavyzdys. Socializmas kraštutine savo forma. Viskas – visiems, o kaip kam gyventi, spręsime mes.

Kai kas, skaitęs ankstesnius mano tekstus, gali paklausti – o kaipgi ištvirkavimas ir lytiniai iškrypimai? Ar čia taip pat reiktų vadovautis laisvės principu? Išties, kuo daugiau mąstai, tuo daugiau klausimų. Vargu, ar prasminga įstatymais reguliuoti, kam su kuo miegoti. Bet visiškai prasminga ir teisinga drausti ydingų reiškinių propagandą. Ar tai būtų ydingi lytiniai santykiai, ar žalingi maisto produktai. Alkoholio bei rūkalų reklama įeina į šią visumą. Kas norės – pats pasirinks gardesnį alų, skanesnį vyną ar – kas mažiau pageidautina – norimus tabako gaminius.

Sveikuoliškos stovyklos ir atitinkami renginiai kur kas geriau įkvėptų žmones sukti sveikesnės gyvensenos keliu, nei Jurijaus Andropovo ar skandinavų pavyzdžiais nuleidinėjami draudimai. Valstiečiai daro ir tai – ko vertas vien Naisių festivalis. Deja, maksimalizmas net geriausias iniciatyvas paverčia paikyste. Šalia sveiko gyvenimo būdo propagavimo – sovietinė cenzūra. O juk užtektų rekomendacinio pobūdžio vartotinų ir vengtinų produktų sąrašo. Ir šeimoms, ir mokykloms. Nebent manome, jog Lietuvos tėvai – Erodai, trokštantys savo vaikams blogo. Taip, ko gero, mano D. Šakalienė, panašiai, deja, mano ir jos kolega A. Veryga.

Valstiečių politikoje – daug prieštaravimų ir dvejopų standartų. Mokyklose draudžiama kepta mėsa su džiūvėsėliais, ribojami cepelinai, o tuo pat metu jose leidžiama homolobistų organizacijų propaganda apie dviejų vyrų ir dviejų moterų šeimas. Prievarta diegiama „sveika“ mityba, o tuo pat metu masiškai kertami ir parceliuojami Lietuvos miškai – tautos gyvybės ir sveikatos šaltinis. Tariamai kovojama už visuomenės sąmoningumą – kam jo ligšiol pavyko pasiekti jėga? – ir naikinami Lietuvos universitetai. Gal tai ir logiška: kam Lietuvai išsilavinę žmonės, kai valdžia siekia viską spręsti už pačią visuomenę? Išsilavinę, savarankiški žmonės tam tiktai trukdytų.

Pasakoje apie Smaragdo miesto burtininką, ekranizuotoje jau 1994 m. – ką tiktai žlugus sovietų represinei santvarkai – pateikta fundamentali mintis. Smaragdo miesto burtininkas, o taip pat ir jo valdovas, po ilgų eksperimentų suprato, kad sunku žmones padaryti laimingus prievarta. Ar tai supras Naisių kaimo burtininkai?

Žinoma, visuomenėje ir valstybėje privalo išlikti tam tikros ribos. Bet jos turi būti plačios. Joms siaurėjant mažėja demokratijos ir gausėja diktatūros. Be to, svarbu atsirinkti, kas leistina, o kas – draustina. Kol kas panašu, kad valstiečių ir žaliųjų draudimai bei ribojimai, pradedant maisto kultūra ir gyvenimo būdu, baigiant politikų teise būti žurnalistais ir atvirkščiai, Seimo narių skaičiaus mažinimu, valdininkų baudimu už dalyvavimą rinkimuose, vyksta prasta linkme. Tuo pat metu liberalizuojant imigraciją ir taip išlietuvinant Lietuvą, griaunant švietimo sistemą, pro pirštus žiūrint į žemiausių ir net iškreiptų aistrų propagavimą.

Norėčiau, kad mano vaikas gyventų valstybėje, kurioje galėtų pats pasirinkti, ką valgyti ir ką gerti, kur balotiruotis ir už ką balsuoti, ką skaityti ir kur studijuoti. O taip pat būtų laisvas nuo propagandos, ar tai būtų alkoholio, ar rūkalų, ar iškreiptų santykių propaganda. Ir kad būtų savo šalyje šeimininkas. Be atvežtinių masių. Kad galėtų perimti ir plėtoti lietuvybės ir laisvės kultūrą.

O Jūs?