Visi mes skirtingai suvokiame paukščius. Vieni jais domisi, kiti priima kaip įprastą gamtos dalį. Tačiau tenka pripažinti, kad paukščiai, visais laikais išlieka kažkuo nežemišku ir paslaptingu, neatskleistu ir iki galo nesuprantamu. Nuo seno žmogus domėjosi paukščiais, o mūsų protėviai gyvendavo greta ir turėdavo galimybę stebėti sparnuočius iš labai arti. Todėl, turbūt, ne be priežasties, su paukščiais nuo seno susijusios įvairios šventės, apeigos, apstu įvairių mitologinių pasakojimų. Neretai, paukščiai laikomi savotiškais ateities pranašais, galinčiais išpranašauti likimą, atnešti sėkmę arba nesėkmę. Paukščiai ne mažiau svarbūs ir lietuvių literatūroje.
Paukščiai – pranašai
Lietuvių tautosakoje, mene, apeigose, papročiuose ir tikėjimuose ilgus tūkstantmečius buvo svarbūs paukščiai. Ir dabar tautosakoje paukščiai dažnai tapatinami su fantastinėmis, antgamtinių savybių turinčiomis būtybėmis (pasakose, mituose – likusiuose iš protėvių laikų), pranašais.
Ilgą laiką, nepaisant skirtingų socialinių bei ekonominių sąlygų, žmogus nepertraukiamai stebėjo paukščius. Pirmykštį, kaip ir dabartinių laikų žmogų, sparnuočiai stebino ir žavėjo ypatinga savo prigimtimi. Vieni – gebėjimu puikiai skraidyti, kiti – plaukioti. Taigi, žmogus nuolatos matė, jog paukščiai pranašesni už kitus gyvūnus, o galbūt ir už pačius žmones. Tai tarsi ugdė tam tikrą pagarbą bei trauką visiems sparnuočiams (Sauka, 2007, 11-24).
Senovės žmonės pastebėjo, kad paukščiai, prasidėjus šaltajam metų laikui, išskrenda į šiltus kraštus, o orui atšilus, prasidedant pavasariui – vėl grįžti į senas gyvenamąsias vietas. Todėl sparnuočiai, neabejotinai, buvo priskiriami prie itin protingų, gebančių puikiai orientuotis erdvėje bei turinčių itin gerą atmintį gyvosios gamtos atstovų.
Donatas Sauka leidžia suprasti, jog mūsų protėviai buvo linkę sužmoginti paukščius, kaip ir kai kuriuos kitus gyvūnus, gamtos reiškinius, net ir daiktus. Jie manė, kad paukščiams būdingi tokie pat jausmai ir psichinės savybės, kaip žmonėms. Būtent todėl sakmėse, paukščiai itin dažnai kalba žmonių kalba, pataria žmonėms svarbiais gyvenimo klausimais, padeda jiems atlikti neįprastus gyvenimo žygius (Sauka, 2007, 11-24).
D. Sauka pastebi, kad lietuvių tautosakoje plačiai paplitę mitai, kuriuose svarstoma, kad pasaulis atsirado iš paukščio kiaušinio. Šiuos vaizdinius galėjo paskatinti pirmykščiai medžiotojai, kurie saulę, dangų ir mėnulį tapatino su kiaušiniais, kuriuos esą išperėjo paukštės milžinės. Todėl daugelis ne tik Lietuvos, bet ir įvairios pasaulio indėnų gentys, buvo linkusius kiaušiniu vadinti saule, dangumi ir mėnuliu (Sauka, 2007, 11-24).
Apie paukščius ir jų reikšmę lietuvių tautosakoje ir mitologijoje rašo ir Bronius Vaškelis savo darbe „Tautosaka lietuvių literatūroje“. Čia B. Vaškelis kalba apie paukščius, kaip mitologinius veikėjus. Mokslininko manymu, paukščių mitologiškumas labiausiai atsispindi Sigito Gedos poemoje „Strazdas“. Čia strazdas sužmoginamas ir priimamas tarsi pagrindinis veikėjas, tarsi žmogus: „Poetinėje Gedos vizijoje poetas – kunigas Strazdas įgyja mitologinį žmogaus-paukščio pavidalą. Poema sukurta remiantis kintančiu modeliu: Strazdas – paukštis, Strazdas – poetas, Strazdas – žmogus ir Strazdas – kentauras“ (Vaškelis, 1990).
Bronius Vaškelis savo darbe mini ir Martinaičio eilėraščių ciklą „Kukučio baladės“, kuriame kuriamas mitinis kukučio atvaizdas. Štai kaip apie šį eilėraščių ciklą kalba B. Vaškelis: „Martinaitis sukūrė asmenišką ir intymų, jaukų ir paprastą pasaulį, kur išnyksta riba tarp Lietuvos praeities ir dabarties, tarp žmogaus gyvenimo ir mirties. Praeitis ir dabartis yra vienu metu. Mirtis neegzistuoja, bet tęsiasi transformuojantis atsiradimo, augimo, nykimo ir atgimimo procesas. Tai pasaulis, kuriame gyvena Kukutis“(Vaškelis, 1990).
Senojoje lietuvių tautosakoje, be mitų ir pasakų, nemažiau svarbios buvo ir mįslės. Jose taip pat dažnai iškyla paukščiai. Viena paukščio rūšis, minima mįslėje, galėjo vaizduoti visai kitą rūšį. Donatas Sauka tai pavadino – „akustinio vaizdo perteikimas vizualiniu“. Pvz:. „Per visą svietą pušis lūžo,/Per vidurį geniai kirto (Naktis, Gaidžiai)“ – čia labai įdomiai geniai minimi ne tiesiogine prasme, bet vaizduodami – gaidžius. Tai galima suvokti kaip brėkštantį rytą ir visą svietą žadinančius gaidžius. Kadangi lūžtanti pušis vaizduoja naktį, tai kertantys geniai – rytą, gaidžius.
Mįslėse taip pat galima rasti paukščių. Viena tokių mįslių yra ši: „Kas balta nenuplauta? (Gulbė).“ – Juk gulbė dažnai tai – tyrumo, švaros, gėrio, grožio ir šviesos simbolis. D. Sauka tai irgi susieja ir šią mįslę įvardija kaip – „Grožėjimusi baltumu – nelytėto tyrumo pavyzdžiu“. Čia galima įžvelgti gulbės vaizdavimo panašumą ir netgi tapatumą, tarp šios lietuvių tautosakos mįslės ir poetų eilėraščių. Dažnas poetas savo eilėraščiuose minėdami gulbes, jas taip pat tapatina su tyrumu, baltumu. Pvz:. Balys Sruoga savo eilėraštyje „Baltai gulbei“.
Be mįslių, paukščiai taip pat ne mažiau svarbią vietą užėmė liaudies dainose, sutartinėse Pastebėta, kad gegutė sutartinėse dažniausiai yra žodžių junginio „gegutė kukavo“ narys. Pavyzdžiui viena iš Biržuose užrašytų sutartinių apie gegutę atrodo štai taip:
Gegutė sode, sode kukavo,
Gegutytė sode, sodely kukavo.
Gegutė meilus, meilus paukštelis,
Gegutytė meilus, meilus paukštelis.
Gegutytės skardus, skardus balselis,
Gegutytės skardus, skardus balselis.
Gegutytės pilkos, pilkos plunksnelės,
Gegutytės pilkos, pilkos plunksnelės
(Vaškelis, 1990).
Liaudies dainose ne visi paukščiai vaizduoja tą patį: vieni siejami su vaisingumo jėgomis – gandras gulbė, antis, gaidys . O kiti – gegutė, volungė, lakštingala, kregždė ir sakalas – su sielų persikūnijimu ir amžinu gyvenimu (Lietuvių tautosaka, 1968).
Akivaizdu, kad paukščius protėviai laikydavo pranašais. Senųjų poetų eilėraščiuose paukščiai taip pat geba pranašauti. Tokių pranašysčių gausu lietuvių poetų eilėraščių rinkinyje – „Po medžio ir paukščio sparnais“. Čia skirtingi poetai, pasitelkdami skirtingas paukščių rūšis, mėgina pranašauti artėjančius metų laikų pokyčius ir su tais pokyčiais atkeliaujančius skirtingus jausmus.
Šiame rinkinyje, žiemos vaizdavimui, šalčio, speigo, bei gamtos miego perteikimui, labiausiai tinka – varnos. Būtent šie paukščiai daugiausiai minimi eilėraščiuose apie žiemą. Galima teigti, kad varnos daugelio poetų akyse, įgauna žiemos paukščio reikšmę.
Pavasario sezonui pranašauti ir malonaus laukimo jausmui atskleisti, savo eilėraščiuose poetai linkę pasitelkti gegutes. Taigi galima teigti, kad šis paukštis pranašauja pavasario sezono artėjimą, džiugų ir malonų pokyčių laukimą.
Akivaizdu, kad gegutė kaip pavasario pranašė vaizduojama lietuvių tautosakoje, dainose ir sakmėse apie kurias jau rašiau anksčiau. Apie gegutę parašyta nemažai sutartinių dainų tekstų, kuriuose aiškiai atsiskleidžia gegutės siejimas su pavasario metu, su gerais, linksmais, džiugiais jausmais. O štai simbolikoje priešingai – gegutė nebūtinai reiškia malonius jausmus ir pavasarį. Nors šis paukštukas gali reikšti gimimą, jis taip pat gali reikšti ir mirtį.
Gegutė ypatingo dėmesio sulaukdavo ir vestuvinėse dainose. Šiose dainose į paukštį kreipiamasi itin pagarbiai, laikant jį kažkuo aukštesniu, viską žinančiu, tarsi – dievo pavidalu.
Šį gegutės sureikšminimą dainose aiškina Virginija Stukaitytė: „Manyta, kad deivė Laima globodavusi merginas: rūpindavosi jų sveikata, tyrumu, skaistumu (Starnbergs, 1994, p. 198) ir, galiausiai, ieškodavusi joms tinkamo vyro. Šioje dainoje deivės veikla priskiriama gegutei. Ji vadinama likimo lėmėja ir tarytum tapatinama su minėtąja deive.“ (Stukaitė).
Vasarą ir smagų nerūpestingumą, poezijoje pranašauja varnėnai.
Rudens artėjimą, šio sezono vyravimą ir kylantį neaiškų nerimą, geriausiai poetams padeda perteikti gandras. Galbūt, taip yra todėl, kad gandrai rudenį palieka mūsų šalį, todėl būtent šis jų išskridimas praneša, kad artėja šalčiausias ir niūriausias metų laikas.
Kalbant apie sparnuočius kaip apie pranašus, tiesiog būtina aptarti tai, kiek daug gausių pranašysčių ir būrimų buvo apie juos sukurta. Dalis šių būrimų turi atskirus pavadinimus, kurie yra labai išskirtiniai ir tikrai ne kiekvienam aišku, ką toks žodis reiškia. Pavyzdžiui, Prano Sasnausko knygoje „Lietuvių burtai ir prietarai“ (Sasnauskas, 2006) yra aprašytas būrimas iš gaidžio elgesio. Gaidys paleidžiamas grūdų rate, aplink kurį surašytos raidės. Stebima, koks bus gaidžio elgesys, link kurių raidžių jis keliaus ir šalia kurios raidės papiltus grūdus les. Šis būrimas labai dažnai būdavo pasitelkiamas norint išaiškinti nusikaltėlį. Kodėl tokiam būrimui pasitelkiamas būtent gaidys? Tikrai neatsitiktinai. Gaidys buvo laikomas šventu paukščiu. Štai Pranė Dundulienė „Paukščiai senuosiuose lietuvių tikėjimuose ir mene“ rašo, kad – „Gaidžio, kaip švento paukščio, bijančios blogosios dvasios ir vaiduokliai.“ (Dundulienė, 1982, 75)
Taip pat yra būrimas iš paukščio kiaušinių. Šis būrimas vadinasi – Oomantija (Sasnauskas, 2016). Būrimui dažniausiai naudojami juodų vištų kiaušiniai. Pradėjus burti, imamas indas į kurį įpilama šiek tiek vandens, įberiama druskos, vėliau į šį indą įleidžiamas kiaušinio baltymas. Po valandos tyrinėjama inde susidariusi figūra, kuri ir leidžia sužinoti norimą atsakymą į ramybės neduodantį klausimą. Kartais šis būrimas atliekamas kitu būdu: užverdamas vanduo, į kurį įmušamas visas kiaušinio turinys, neatskiriant baltymo nuo trynio. Šiek tiek pavirus kiaušinio turinį, jis išpilamas į lėkštę ir, vėlgi, aiškinamasi susidariusio pavidalo reikšmę, kartais lemtingos būna ir spalvos, atspalviai. Anot P. Dundulienės, višta podraug su gaidžiu irgi buvo šventas paukštis. Pavyzdžiui, buvo sakoma, kad stovint vištai ant kelio, negalima jos vyti, nes tai gali blogai baigtis (Dundulienė, 1982)
Būrimą iš skrendančių paukščių, greičiausiai, žino jau ne vienas. Šis būrimas vadinasi – Ornitomantija (Dundulienė, 1982). Dažniausiai buvo stebimos gervės, kurių skrydis Paukščių taku buvo suprantamas kaip kelionė į Dausas. Ši kelionė buvo prilyginama mūsų protėvių vėlių skrydžiui į Dausas. Anot P. Dundulienės, taip būdavo todėl, kad gervės buvo laikomos dievo avelėmis: „Žmonės tikėjo, kad gervės gyvena danguje pas dievą, iš kur pavasarį atskrenda, o rudenį vėl išskrenda“ (Dundulienė, 1982).
Dar vienas paukštis, kurio elgesys buvo vertinamas kaip pranašystės, tai – gandras. Šis paukštis ir jo gyvenimo sąlygų pokyčiai, šalia gyvenantiems žmonėms pranašaudavo laimę arba nelaimę. Štai, pavyzdžiui P. Dundulienė apie gandrus rašo: „Lietuviai labai mylėjo ir gerbė gandrus. Jie įtaisydavo jiems lizdus ant kluonų, sodybų medžiuose, tikėdami, kad gandrai atneš laimę namams, sėkmę arkliams, apsaugos nuo nelaimių, padidins derlių. Iš medžio, kuriame perėjo vaikus gandrai, žmonės dirbdavo merginoms kraitines skrynias, tikėdami, kad tada jos greitai ištekėsiančios už gerų ir turtingų vyrų. Žmonės tikėjo, kad gandras savo elgesiu pranešąs jiems besiartinančią nelaimę ar laimę. Prieš nelaimę ar gaisrą paliekąs lizdą. Nudžiūvus medžiui, kuriame gyveno gandras, žmonės laukdavo nelaimės. Žmogus, užmušęs gandrą, visą gyvenimą būsiąs nelaimingas. Statydami naujus namus, po pamatais padėdavo gandro lizdą, kad namai būtų turtingi. Tikėta, kad gandrai gyvena tik dorų žmonių sodybose. Jei kas sugriaudavo gandro lizdą, jis atnešdavo į namus gyvatę. Jei kas išimdavo iš gandro lizdo kiaušinius, šis uždegdavo trobas.“ (Dundulienė, 1982, 74).
Akivaizdu, kad mūsų protėviams, paukščiai buvo tikrų tikriausi pranašai, galintys išpranašauti ne tik metų laikų pokyčius, bet ir gimimą arba mirtį, santuoką, būsimą jaunikį ar nuotaką, šeimos pagausėjimą, derliaus ir ūkio gyvulių prieauglį arba praradimus, piniginius nuostolius arba laimėjimus bei artėjančias laimes ir nelaimes.
O ką paukščiai pranašauja šiais laikais?
Pasigilinus į tai, ką paukščiai reikšdavo mūsų protėviams, kyla klausimas – ką paukščiai reiškia dabartinių dienų žmogui? Ar jie vis dar laikomi pranašais, galinčiais atnešti tiek liūdnų tiek ir gerų žinių?
Panašu, kad taip. Šiandien paukštis žmogui – jau daugiau nei džiaugsmo šaltinis, meilės ir ištikimybės pavyzdys. Paukštis šiandien laikomas svarbiausiu aplinkos švaros prižiūrėtoju, nes padeda ūkininkams platinti augalų sėklas, plėšrieji paukščiai išgaudo žmogaus priešus graužikus, smulkūs sparnuočiai sulesa kenksmingų vabzdžių lervas.
Tačiau panašu, kad yra ir iš praeities išlikusių paukščių simbolių, pranašaujančių tiek nutikimus, tiek metų laikų pokyčius. Tai galima pasakyti vien pažvelgus į mėnesių pavadinimus. Visi trys pavasario, tai bundančios gamtos mėnesiai pavadinti paukščių vardais – kovas, balandis ir gegužė.
Akivaizdu, kad gegužė kilusi nuo gegutės, kuri mano aptartuose senųjų poetų eilėraščiuose pranašaudavo būtent pavasario sezoną.
Neretas, ir dabar, atėjus pavasariui, kišenėje nešiojasi smulkių monetų, kurias būtų galima kratyti, jei kartais gegutė sukukuotų. Tikėta, kad jei išgirdęs gegutės kukavimą su savimi neturėsi pinigų, vargsi visus metus ir atvirkščiai, jei turėsi – tai laukia turtingas gyvenimas. Gegutės kaip turto ar neturto pranašės įvaizdis išlikęs iki šių dienų.
Taip pat išlikęs prietaras, kad gegutę sapnuoti nėra gerai, o jos kukavimas kartais gali pranašauti ir likusį gyvenimo metų skaičių: „Sakoma, kiek kartų gegutė sukukuos, tiek metų liko gyventi. <…> Sapnuoti gegutę nėra geras ženklas. Sapne raiboji perspėja apie gresiančią ligą ar pavojų.“ (Ambraziejienė, Rasa. Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai. „Kauno tautinės kultūros centras.“ II-asis redaguotas leidimas, ISBN 9955-9316-2-0).
Akivaizdu, kad paukščiai išlaikė savo pranašišką vaidmenį.
Literatūra:
1. Sauka, Donatas. Lietuvių tautosaka. Vilnius: „Mokslo enciklopedijų leidybos institutas“, 2007.
2. Vaškelis, Bronius. Tautosaka lietuvių literatūroje. „Tautosakos darbai“. Iš Lituanus. 1990. T. 36. Nr. 4 (Vertė: Aušra Lapinskienė). Prieiga per internetą: http://baltnexus.lt/uploads/images/2013/Tautosakos%20darbai/Vaskelis.pdf
[7] Lietuvių tautosaka V tomas. Smulkioji tautosaka, žaidinimai ir šokiai. V.; „Minties leidykla“, 1968.
[9] Stukaitė, Virginija. Paukščiai – Kelio aiškintojai vestuvinėse dainose. Klaipėdos universitetas. (Birds as the interpreters of the way in Lithuanian wedding songs). Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2001~1367185280119/DS.002.0.01.ARTIC
[10] Sasnauskas, Pranas. Lietuvių burtai ir prietarai. Kaunas: „Vaiga“, 2006.
[11] Dundulienė, Pranė. Paukščiai senuosiuose lietuvių tikėjimuose ir mene. Vilnius: Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų V. Kapsuko universitetas, 1982.
[12] Sasnauskas, Pranas. Lietuvių burtai ir prietarai. Kaunas: „Vaiga“, 2006.
[13] Dundulienė, Pranė. Paukščiai senuosiuose lietuvių tikėjimuose ir mene. Vilnius: Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų V. Kapsuko universitetas, 1982.
[14] Tas pats šaltinis.
[15] Tas pats šaltinis.
[16] Tas pats šaltinis.