Seniai seniai mano motulė ir dvi jos kaimynės Jonės ėjo šieną grėbę ir, be kitokių moteriškų balabaikų, užvedė kalbą apie mėgstamiausius kvapus. Vienai Jonei maloniausias žibalo kvapas, kitai Jonei – šviežių arklio obuolių šiltas garas, o mano motulai – žydinčių pašarinių dobilų aromatas… Ir aš vis ieškojau savo mėgstamiausio kvapo. Šiandien einu link Petruko tvarto prikaltos pašto dėžutės pasiimti rajoninio laikraščio „Merkio kraštas“ – ima ir pakutena šnerves seniai primiršto, kartoko deginamo bulvienojo dūmelio dvelksmas. Ar nebus tai mano mieliausias kvapas? Jei ir ne mieliausias, tai bene daugiausia tolstančios vaikystės vaizdus kaip pasakų slibinus išjudinantis, nostalgiškus prisiminimus it spalvotą koliažą atmintin dėliojantis? Pavyzdžiui, kartu su išdžiūvusių bulvienojų dūmais atsišaukia danguje klykiančios atsisveikinimo giesmes išskrendančios žąsys, pilkėjantį dangų skrodžiantys gervių trikampiai, kėkštų pulkai, Baniulio ąžuolo gilių rėksmingi vagiai, pūdyme pririštų arklių duslus prunkštimas prieš didįjį darbymetį… Tai ne tik įsibėgėjusio rudenio, bet ir mano nepakartojamo vaikystės bulviakasio ženklai.
Tokių ženklų paragintos, moterys pirmiausia ima ieškoti nuo praeito bulviakasio užkištų maišų, virvių, tvirto siūlo, adatų… Prisėda rudeninės saulės atokaitoje jų apžiūrėti, nutrūkusias užrišimo virveles suverti, lopą prisiūti ar ir savo vardo raidę maiše išsiuvinėti, kad bulviakasio sumaišty maišai nepasimestų. Antroje eilėje – krepšių apžiūra. Pušelės šaknų, žilvičių vytelių kašikai išrikiuojami pagal dydį, numatant, kuris dramnukėm, kuris dzidzulėm bulvėms tiks, kuris mažam ar senam nepanešamas, kuris jaunam kaip tik… Seni kašikai atidedami sulopinimui, naujų pagailima – užmėcis supuvėlėm būlbom, išvolios pieskosa, nebus nei vieno liuckesnio kašiko oboliam ar agurkam… Trečioje, bet ne paskutinėj eilėj – kapliai. Gero metalo, su keturiais dantimis ir lygiu lengvu mediniu kotu. Visų parapijos moterų pašlovintas kalvis kaplininkas – Varnelė iš Kasčiūnų. Jis kalė aštrius ir lengvus kaplius, bet iš gerų ir labai gerų kaplių pasitaikydavo vienas kitas auksinis. Jį šeimininkės sau prisilaikydavo ir saugodavo kaip savo akį. Vienas toks auksinis pakliuvo ir į mano motulės rankas. Jai nepabosdavo kartoti, bet mums pabosdavo klausyti: Ar nor nedzingo mano kaplys! Cik nor niekam neskolykit mano kaplio! Cik žūrėkit man kaplio nenudėkit!.. Ėmė vieną gražų rudenio vakarą tą kaplį ir pati nudėjo. Neperdedu, ji jo neužmiršo visą gyvenimą.
Kiekvieną rudenį jį apverkė: Pania (jos priežodis, kuris reiškė maždaug „Ar gali įsivaizduoti?), pas Varnelį nuspirkau už penkis rublius kaplį. Dzieve, duok jam sveikatų, kaplys pastaikė stebuklyngas. Per žamį aina kap žabenkšcis, kad taryc nei sylycis neraikia. Aš juom negalėjau acidzaukc… Ir tu tep pastaikyk?! Kasiau pas Antosiukį bulbes ir an pagynos užsikvietė pirkion užpundzyc. Kaplį pakoriau an tvoros ir an minutos užajau. Išainu – nėra mano kaplio… Žinau, kas jį dzovė. Kad jų kvaraba susukt ir nepalaist, kad jos dūkas išait… Visi žinojome, kad kiekvienais metais kiekviena bulviakasio diena prasidės nuo motulės maldos-raudos-užkeikimo: „Jau kap man škada to kaplalio! Kad jos rankos nudzūt!“
Ir tikrai kaplys – labai svarbus įrankis. Bulvių lauke kiekvienas skubėjo pirmas išsirinkti kaplį, o vakare pasidėti taip, kad kitą rytą jo kas nors pirmas nenugvelbtų. Su įdomumu perskaičiau Antano Bielinio nuo Tverečiaus prisiminimus: Bulvėms kasti seniau ūkininkai pasidarydavo tokius nedidelius medinius grėbliukus, su trumpa rankenėle. Tie grėbliukai turėdavo po 4–5 dantis. Kur bulvės gerai išaugdavo ir žemė buvo prie smėlio, minkšta, ten tokių grėbliukų nebūtina turėti, moterys ir su rankom bulves surinkdavo, žemę į šalis nužerdavo. Šeimininkės ir dukros, kasdamos savo bulves, grėbliukais nesinaudojo, kasdavo tik su rankomis. Bet talkų metu, kas tik ateidavo, visiems būtinai siūlydavo paimti grėbliuką, kad norėdavo labiau pagerbti svetimą žmogų, suteikti jam geresnes sąlygas darbui. Taip, aukštaičiai mieliau bulves kasa plikomis rankomis. Mes šiliniai dzūkai šito negalėjome nė numanyti.
Kai aš ištekėjau ir pirmą rudenį po vestuvių mano vyras kupiškėnas atsistojo išartoje bulvių vagoje ir pasilenkęs mitriai ėmė rankomis žarstyti žemę, taikliai mėtydamas bulves į krepšius, visi kaimynai susirinko pažiopsoti kaip in dzyvų dzyvą – ot tai kasimas, o tai graitumas, ot tai spartumas… Tai buvo pirmas ir paskutinis mano vyro pasirodymas bulvių lauke. Jau kitą dieną jis nusitvėrė kaplį ir jau niekada jo nepaleido ir labiausiai prašomas. Ir išvis mano ir mano vyro bulviakasių tradicijos labai skyrėsi. Kaip ir daug kas.
Kai aš nuvažiuodavau į vyro tėviškę, tai vienas iš užsiėmimų – pasišnekučiavimas su anytos kaimyne Savūnia. Niekur už savo parapijos kojos nekėlusi moteriškė labai smalsavo, kur ir kaip aš ir mano kaimas gyvena. Su malonumu pasakojau, o ji nuoširdžiai dyvijosi. Pavyzdžiui, per langą matau, kaip šešuras aukštoje žolėje tupinėja su kibiru apie pilvotą, tešmenį vos velkančią karvę, sakau: Savūnia, pas mus vidury kaimo ant pušelės šakos kabo traktoriaus ratlankis ir metalinis strypas. Vienas iš keturių piemenų ankstų rytą juo daužo ratlankį, kad visi suvarytų karves į krūvą ir jis jas visą mielą dienelę pravarinėtų po kalnus, klonis, miškus ir laukus. Tokių lygių ganyklų kaip pas jus nėra, tai karvės miške taršo kaip elniai baltas samanas, šlemščia šaltalankių ir karkliukų šakas, suėda visus šungrybius kartu su musmirėmis… Savūnės pirmoji reakcija: Vai vai vai! Kas galva tai rozumas, kas šalis tai noravas. Tokie gyvenimo mažmožiai ją stebindavo labiau nei dramblių piešiniai straubliu Indijoje. Pasakojau ir apie mūsiškį bulviakasį. Žinoma, savo šešuro bulves kasiau tik rankomis Jie net tokio kaplio kaip pas mus neturėjo. Man jų būdas labiau patiko nei kaplinis. Apsimaunam porą kelnių ir šliaužiojam keturpėsčia po lauką…
Vis dėlto mūsiškis bulviakasis dar ne taip seniai buvo didžiausias gamybinis-kultūrinis bendruomenės įvykis. Jis prasidėdavo apie Kryžių (rugsėjo 4 d.), kai kregždės, degančių bulvienojų, mano mėgstamiausio kvapo, apsvaigintos, tupia ant ežero švendrių pūkuotų viršūnių ir skandinasi vėsiam vandeny, kad per kitą Kryžių (trys dienos prieš Šeštines, gegužė), bulviasodžio paviliotos, vėl pakiltų… Mūsų bulvių laukai išsimėtę šiluose – 2–3 ar ir daugiau kilometrų nuo kaimo. Kiekvienas laukas vis kitu vardu vadinamas – Jočiškėmis, Sapiegiškėmis, Lučiškėmis, Kačiškėmis ar Andryliškėmis…
Bulvių šiliniai sodino daug. Rudenį į laukus išeidavo kas tik gali pakrutėt. Nešdavosi vaikus kartu su lopšiais ir vystyklais. Ikimokyklinukai per dienas kaip būžiai šlaužioja laukais ir palaukėmis, pilnioja vienas kitą, supa brolių lopšius, temstant ir bulves nuo vagos nurinkinėja, kad, neduok Dieve, nukris šalna ir sušaldins maitintoją bulvę. Kaimas ištuštėja lyg frontui praėjus. Kasimą pradėdavo saulei tekant, o baigdavo leidžiantis. Tankėjant prieblandai šeimininkės siunčia kiek paaugusį vaiką ar nusenusią bobulą namo vištų palasycie, večerai bulvių prilupc, kiaulėm bulbaitių randelius pripylcie, malkos atnešcie… Šeimininkė grįš tik saulei nusileidus, tai tokia ruošos pagalba jai dzidzausia pamačis.
Savūniai įdomu ir tai, kad mes ruošą vadiname dairymusi. Pavyzdžiui, užbėgus pasiskolinti bezmėno Agulė sesterėjo ir plepterėjo gerą valandą. Kai susigriebė, kad jos laukia ir šoko eiti, motulė sako: Agula, dėl manį sėdėk, aš jau apsidairiau (palesinau vištas, pašėriau kiaules, pamelžiau karves ir t.t.), o tavo testa marci nor vienų rozų metuose apsidairis.
Vaikam bulviakasio procese įdomiausia kelionė į laukus (dar labiau – iš laukų) per mišką ir laužas. Mokykloje išsiaiškinam, kas kokiame lauke kasa bulves: Albinai, katran laukan kasat būlbes? Padubinykėn. Ir mūs Padubinykėn. Kadu aisi? Palauk ir manį… Turėjau draugą Albinuką. Norėjau su juo niekada nesiskirti, slėpiau jį po brolio lovyte, spintoje ir net ant tvarto, bet jo brolis Vitas visur jį randa ir pagriebęs už pakarpos tempia namo… Ir dabar nežinau, ar jis norėjo likti su manim, ar tik buvo labai paklusnus… Ir va pirmoje klasėje mes su Albinuku po pamokų miško keliuku žygiuojame į bulviakasį ir kaip tik tuo momentu man ateina mintis, kadgi negerai darome. Pamatys kas nors ir sakys: aina bernas su mergu, gaus nog dziedo su lazdu…Vai vai vai, anot Savutės. Mūsų su Albinuku kompanijoje aš – pravadnykė. Albinukai, kap kas ais, tai tu paskavok po ėgliu ir palauk, kol nuveis. Tegu mūs rozu nemato, o tai šidzis. Albinukas paklauso. To bulviakasio metu baigėsi mūsų nuoširdi draugystė.
Dar smagiau, kai einam bulvių kasti didesniu būriu. Pasibaigus pamokoms susišūkalojam: Ar aisi laukan?!. Eidami mišku spėjam ir pušalių būžukais paslaidzysie, dzykų grūšų ir obolaicų kišenes priskrauscycie, „Amžino žydo“ pasbovycie… Įdomu, kad aic laukan mokykloje reiškė ir nubėgt į būdelę-išvietę ar gal nebūtinai išvietę… Per pamoką, prispyrus reikalui, keliam ranką ir sakom: mokytoja, noru laukan. Va tas mūsų bulviakasio susišūkavimas ar aisi laukan juokino kitų kaimų vaikus…
Pagrindinės bulvių kasėjos – moterys-marčios. Jos pradeda bulviakasį ir užbaigia. Vyrų vaidmuo svarbus tik kaip artojo, kašikų su bulvėm kilnotojo, maišų nešiotojo ir namo vežiotojo, duobių bulvėms laikyti kasėjo. Rimtai bulves vagoje kapliu žarstyti buvo linkęs tik vienas kitas vyras. Mano tėvulis juos vadino bobiniais. Mūsiškis retai kaplį ėmė į rankas, jam atsirasdavo daug svarbesnių reikalų, o jei motulė primygtinai rodė jam ranka į gretimais ant kaplio rymantį vyrą, turėjo nenuginčijamą atsakymą: tegu kuprina, kad durnas. Ca bobų darbas. Jų vidurys lankstesnis. Mano darbas miškas, iš katro aš rublį gaunu… Senatvėje, kai nuo metų naštos tėvulis palinko arčiau žemės, pasiprašė kaplio ir gerą trečdalį dienos lygiai su motuli (ir tik su motuli) kapstė bulbienų.
Šešiamečiai vaikai jau statomi prieš kasėjų kašikus ir parenka vagoje baltuojančias bulves, taip gerokai palengvindami jų darbą… Nemėgom tokio darbo ir sulaukt negalėjom, kada gausim kaplį į rankas. Maždaug nuo dešimties metų jį gaunam, bet greitai atsidžiaugiam – bulvių begalybė, vagos, atrodo, neturi nei galo, nei krašto. Vienas toks dvylikametis berniukas atsisėdo vagos pradžioje ant puspilnio bulvių maišo ir giliai atsiduso: Ačiū tau, Kolumbai, kad atvežei mumi tabokos, bet oi kap ne ačiū tau, Kolumbai, kad tu mumi atvežei būlbes.
Savūnia užklausia, ar per bulviakasį, kaimui ištuštėjus, nebūna vagysčių. Nelabai. Čigonai gal ir dažniau su savo vežimu pralekia ūlyčia, gal kokią nuklydusią vištelę ir pasigauna? Kad ir čigonai savi: jie mus visus pažįsta ir mes žinome jų vardus, kiek turi vaikų ar anūkų. Čigonai linkę geriau pelnytai užsitarnauti lašinių bryzelį ar vieną kitą kiaušinį. Vyrai per patarimus arklininkystėje, o moterys – varažbitus… Broniulė turėjo mažų dukralį Stasiulį, katroj labai sirgo. Visas sodzus išajo in būlbes, o ji liko su vaiku. Sako, sėdzu pas lopšį tokia markatna, susgraudzinus, kad ineina trys cigonkos. Broniula, tai kas ca pasdarė? Stasiulė susirgo. Senė cigonka sako: gal ca pats Dzievas mus atsiuntė – tavo akysa mes jų pagydzysim. Guldzyk vaikų an stalo. Liepia atnešč austų gražiausį divonų, liepia atnešč makrinį skepatų, tadu dar jos momos ir priaustų, apmegstų abrūsų, sūrį, Ir nešė, ir sudėjo an stalo palei jas dzidzausį kalnų, o jau palei tuos daiktus, an stalo ir vaikas paguldzyta ir jau jos ti makaloja, makaloja rankom… Kad kap rozas tuo kartu su būlbėm parvažiuoja vyras. Jei ne jis, tai cigonkos būtų pusė daiktų iš namų išnešį, kiek ti jos buvo pridėta – viskas, kas gerausia, kas gražiausia… Žūro Vaclulis – cigono arklys palei tvorų pririštas su vežimu, o cigonų nėra… Jis savo kumelaitį pastato vidurin kiemo ir ineina pirkion. O Broniulė: nu gi Vaclulia, man cigonkutės Stasiulį gydo, sako, kad jai išgųscai… Tai Vaclulis botagu pirmiausia pacai uždrožė, paskui an durų atsistojo ir cigonkas kad jau jas šniūravo, tai šniūravo. Paskiau cigonas, sakytau Paulius, pažystamas cigonas, išeina iš Gaidzų, tai ir an jo užsimojo, o jis cik Vacluli, Vacluli… Tai kap rūko ir išrūko ir jau gal kelis metus mūs sodzun nesrodė. Tai mano motulės pasakojimas.
Kaip jau užsiminiau, dar vienas smagus dalykas – bulviakasio pietūs prie laužo. Laužo sukūrimas ir bulvių kepimas – vyrų darbas. Mūsų kaimynė Zebelkutė yra pasakojusi, kad per Kryžius buvo jos vestuvės, o svečiams dar tik išvažinėjant šešuras ją nuvežė Ilgulėn Babuškėn bulvių kasti.
Nuvejom būlbių kasc, tai šešuras išvarinėjo kelias vagas ir pirmiausia pritampė sausų šakų ugniai. Ugnį užkūrė, ton vieton, kur jau būlbės nukastos. Kiek pakasėjo, tadu pasėmis kašikų perajo per vagas ir pririnko tokių nedickų, kur akruglasnių bulbaitių, degėsius su kapliu nužėrė, karštas smilcis pažarstė, pažarstė, su pelanais permaišė ir visų tų kašikėlį būlbių supylė, pelanais lygiai užžėrė, vel an viršaus uždėjo malkų ir dar toj ugnis paruseno… Prikepė bulvių, su kapliu išžarstė, kožnas prieg savį pasricino… Valgėm būlbes su pamidorais, daugiau nieko. Buvo po veseiliai, visi kampai apėsci… Kap kadu laukan nusneši viralo (kopūstų ar burokėlių). Uzbonėlin nešas. Smylcyse pas ugnį pašyldo ir su šaukštais srabia. Bagotesni dar ir lašinių nešės. Ir dar atsimenu, kap Jočiškėn kasėm bulbes, ir Baryso kasė Malvynkaitė ir Rasiukė (Malvynkaitės anyta) dar buvo. Toj Rasiukė atstumta buvo, nepalaikyta už motkų, tai mes rozu pietujom. Aš su keliais vaikais tadu kasiau, tai kadu aš tų ugnį kūrsiu, dzaugiuos, kad galiu pakascie… Tai Barysai kūrė ir manį šaukė pietūjc pas ugnį. Vieni kitų būdavo šaukia pas ugnį. Atajom valgyc, tai Malvinkaitė su Alpanu pasėmė nuo smylcų uzbonėlį, pasamstė biskį ir tadu pastūmė Rasiukei, o jiej išsiėmė lašinių, atsipjovė ir pasdalino po kavalkėlio, o Rasiukei nedavė… Aš buvau skleinyčaitį sviesto insidėjus.
Oho, sviesto! Sviestas su lauže keptomis bulvėmis – gardumynų gardumynas. Juk sakoma, ko jam nesgyrcie, mandram nebūcie – valgo bulves su sviestu kaip žydų karalius. Taigi toli gražu ne visi turėjo sviesto. Mūsų kaime buvo dar ir toks pasakymas: Ir jūs stumdotės skleinyčių kap Janaukos draugė.
Bendras valgymas – smagus reikalas, tai vienijo kasėjų bendruomenę. Pavyzdžiui, man labai patiko, kai bulves kasdavome Lučiškėlėje. Ten bulves sodino visi smaliniai (tie, kurie iš pušų leido ir sakus) ir Albinukas…Tai buvo jaunos šeimos, daug vaikų, kasėjai prie pietų laužo sėdėjo ilgiau, netrūko kalbų, juokų… Vieni kitus (ypač vaikus) vaišino dynių medum, supuvusiom grūšukėm, kručkais, o kai kas turėjo ir tikrų (ne dzykų) obuolių.
Bendri pietūs reiškė ir progą po bulviakasio su namų kaimynais aptarti, kaip būlbiniai susiedai valgo, kas kam duoda, ką kitiems pasiūlo… Tai va, Jonaukos kartą atsinešė pietums sviesto stiklinę. Jonauka iš ėglio išdrožė saviškiams pagaliukus sviestui pasikabinti ir sukvietė visus prie ugnies, prie iškepusių bulvių… Visi ima po bulvę, lupasi, beria druskos, kanda… Jonaukienė savo vyrui sakys: Jonulia, tai ko gi tu nekabini sviesto. Vai Anula, kad aš ryti lašinių užkandau, tai nelys, tu, Anula, kabyk. Tai tu, dukrala, kabyk. Vai motula, kad aš gerai paabiedojau, tai nesnori ko tai. Brolalia, tu valgyk bulbelį su sviestu, tau gi sunkiausi darbeliai tenka. Vai ne, sesula, tegu tėvulis su motuli ima… Taip tą stiklinaitę pastumdo vienas nuo kito ir beveik nepaliestą deda atgal į terbą. Ant rytojaus vėl tą stiklinaitę stumdo – imk gi, tėvulia, ne, dukrala, tu imk…
Smagiausia – bulviakasio pagynos. Apie Mykolines (rugsėjo 29 d.) tik ir girdisi: Ar jau pagynėjot būlbes kascie?Ar ik Mykolu pagynėsit? Pasitaikydavo, kad kasėja tik viena vienužė dirvą, ir dar neišartą, žarsto ir iki Visų Šventųjų… Kiekvienas norėjo, kad bulves kasti baigtų su saule – bus šviesūs blynai. Neatsimenu atvejo, kad baigusioji kasti nepakasėtų tai, kuri dar ne tokia laiminga: Mariula, dzėkui Dzievuliu, pagynėjau. Ataisu, tau nor vagelį nuvarysiu, kad ir tau dzienelė trumpesnė būtų…
Kad ir sunkios, bet smagios bulviakasio talkos. Mano laikais buvo madingos dvejopos bulvių kasimo talkos. Pirma, tai prašycinės-neatsakytinės. Kaimo inteligentams (mokytojams, girininkui ir pan.) kasti patiems bulves netiko. Anieji palaukdavo, kada kaimo moterys sugrįš visam iš laukų ir pereidavo per pirkias: Garbiene (inteligentai niekada, kreipdamiesi į kaimo žmogų, nevadino jų vardais. Tai pirmas poniškumo ženklas), prašau talkon. Atsisakyti nebuvo priimta. O ir prašyti reikėjo viso kaimo moterų, nes kitaip sakys – jau girinykas ko tai nosį suka, visų prašė, o mani lankė. Į talką eina su savo kašiku ir kapliu.
Sunkiausia apsispręsti, su kuria moteriške stoti į vagą. Dažna nenorėjo poroj tos, kuri kasa lėtai – sarmata atsilikcie, bet ir spartuolės nelabai gerai – vykis ir vykis, tai gali vagos kap cik dūkų atlaidzi. Su Ladisiaus Aliuti nigdi nesusdėsi – kap skepata aina vagu. Joj visur pirmiausia, visur graicausia. Mes rozu augom, tai aš jau su juoj nigdi nesusdėjau. Visur jy pirma… Mes dar buvom nedickos mergaitės, tai Aliutės motka atnešė nog pirkios bambų ir liepė Aliutei atrišcie. Aliutė riša ir niekap netriša, aš sakau, Aliute, duok, aš tau atrišiu. Motka sako: varla, jai neduok. Ca tavo bamba, tu paci ir atrišk. Būsi razumna ir graita… Gal ir prauda? Tai vėl mano motulės žodžiai.
Paprastai per dieną talka nukasa visas bulves. Pinigų talkininkams niekas nemokėjo, bet pietus reikėjo paruošti, kad neapsijuoktų prieš visą kaimą, kitus inteligentus. Motulė vis prisimena. Kap pas girnykų Panebažį kasėm būlbes, tai net pakvietė iš Marcinkonių gaspadinį. Gali lauko paciesė du divonus ir bliūdais apkrovė tep, kad musei nutūpcie nebuvo vietos. Buvo krustų privyrta ir dzvi karkos susuktos, drabulės trys torielkos… Vakari, an užbaigų Broniukas atvežė baklaškį arielkos ir du butelius vyno. Tamo Anukei buvo žėlabas už motulį, tai jį buvo prisiekus metus arielkos nei burnon neimcie. Visos valgėm ir gėrėm iki išnaktų, sutemo mus tan laukan gražickai. Giedojom ir šokom Broniukų nustvėrį. Tas keikė paskuciniais žodzais: bradiakos, pakaštavojo, užmynė an korko, tai dar pasius besdrančydamos! Namo pargiedojom. Tamo Anukė tysės kap uodega svirinėdama paskucinė ir verkavo: „Va tau, motula, ir žėlabas, va tai tau, motula, ir žėlabas…“
Antroji talkos rūšis – savanoriška. Pasitaikydavo, kad šeimoje yra sunkus ligonis ar ką tik buvęs sunkus gimdymas, našlys skausmo palaužtas… Kas nors iš moterų užsimena, kad raikia nebagam pamačycie. Ir mačina. Į tokias talkas eina kas gali, kas su ta šeima geriau sutaria, kas laiko turi. Ir atlygis tokių talkų kuklus – bulvių savininko pietūs ant lauko ir didelis dėkui pabaigus.
Vienais metais prieš šv. Mykolą Amylka pagimdė mergaitę. Sunkiai gimdė, o ir augo vaikelis vargdamas. Tik už tvoros gyvenantis Albinuko tėvas sukvietė talką. Amylka buvo atitekėjus iš gretimo kaimo, tai ir iš ten su kapliais atėjo pora moterų, atėjo pakasėti ir jos sesuo su moša dar iš kito kaimo… Buvo bulvių metai – bulvių kaip paršiukų pilnos pavagės, o dar įkyrus lietus… Baigėm vėlai, pavargę, kaip pas mus sako, jau cik cik pirštan dūšių nešamės.
Namuose karvės nemelžtos, kiaulės nešertos, alkani vaikai… Nuo kryžkelukės išsiskirstėm, kiekviena savo keliuku patraukėm… Kiek pasėėjam, girdim, Felė šaukia: Moteros, moteros, aikšyte, kų aš jumi parodzysiu. Aik tu po perkūnais, sako sau po nosim mano motulė. Ajai ir aik… Felė nepasiduoda: Moteros, grįžkit, nepasgailėsit, kų aš jumi parodzysiu, tai dar jūs gyvenimi šito neragėjot… Grįžtam. Felė vienplaukė stovi ant keliuko, vidury provėžų kauburėlis nedidelis, jos balta su smulkiom mėlynom gėlytėm skaryte užklotas. Paslankit visos, jau kų aš jumi parodzysiu, tai parodzysiu. Mes visos galvas nulenkiam, akis išsproginam, Felė pasilenkia ir atsargiai nutraukia skarytę. Vidury keliuko dar šilta garuoja karvės banda. Ona nusispjauna, motulė pakelia akis į dangų, atseit Dzievuliau ar tu ragi kokių būna durnų bobų, Adaliukė iš netikėtumo tūpteri… Už akimirkos visas miškas skamba nuo garsaus talkininkių juoko. Nuovargio kaip nebūta.
Vai vai vai…
Bulviakasio talka Lučiškėlėn. O. Drobelienės nuotraukos.
