Ir prabilsiu aš kaip urvinis konservatorius, viso kas progresyvu niekintojas. Lai meta į manę akmenį visi manantys, kad „popieriaus“ dienos jau suskaičiuotos, lai nusivilia manimi skaitmeninės revoliucijos šalininkai. Tačiau tikiuosi, jog tai, ką parašysiu žemiau, neleis vis tik Jūsų ištikimo tarno išvadinti modernumo bijančiu neandertaliečiu.
Raštvedyba sparčiai perkeliama į skaitmeninę erdvę. Jau nebeliko ne tik įmonių pažymėjimų, tačiau ir piliečių gimimo, mirties ar santuokos patvirtinimai tėra nulių ir vienetų kombinacijos, gulinčios darbinių stočių saugyklose. Nespėjome iki galo iki to priprasti , o jau sužinome, kad ir mūsų medicininiai duomenys bus tvarkomi tik skaitmeniniu būdu.
Privalumai, be abejo, yra. Vis tik labai patogu, kuomet tereikia turėti prieigą prie bet kokios reikiamos duomenų bazės ir visa informacija beieškančiam – lyg ant delno. Atrodytų, kam tie pažymėjimai ir išrašai? Tačiau, kaip byloja liaudies išmintis, velnias slypi detalėse.
Pirmasis mano susidūrimas su elektroninės raštvedybos „patogumais“ įvyko , kuomet teko pertvarkyti įmonės įstatinio kapitalo valiutą iš litų į eurus. Jau nesigilinsiu į tai, kad kažkodėl šią procedūrą teko atlikti aibei įmonių savininkų, sumokėti už tai notarams , o kartais net ir tarpininkams, nors logiška būtų tiesiog automatiškai perskaičiuoti valiutas iš vienos į kitą . Nustebino kas kita – „Registrų Centro“ elektroninė sistema turi visiškai savitus reikalavimus dokumentų pateikimui, iš esmės besiskiriančius, pvz., nuo VMI reikalavimų. Bandant gilintis ir klausti pačių centro darbuotojų, galiausiai gavau pasiūlymą kreiptis į tarpininkus, kurių sąrašą jie paslaugiai pateikia. Be abejo, tarpininkai dirba ne už ačiū. Na, tiek to, net jei vadovautumės prielaida, kad valstybinės įmonės ir privačių tarpininkų draugystė – tik atsitiktinumas, pagrindinis klausimas vis tiek išlieka. Šis klausimas: kodėl sparčiai įvedama privaloma elektroninė raštvedyba, nesant vieningam standartui? Šiuo metu VMI , SoDra ar tuo labiau „Registrų Centras“ yra visiškai atskiros „respublikos“ su savais reikalavimais, savomis sistemomis ir, dovanokite, savais „tarakonais“ jų naudojamose IT sprendimuose.
Kur kas blogiau tai, kad elektroniniai duomenys yra kur kas labiau pažeidžiami nei senamadiški archyvai. Ir čia jau klausimas: kiek tų duomenų turi būti kaupiama ir saugoma? Anokia paslaptis, kad šnipinėjimas pasaulyje vyksta, o mes kaip tik gyvename didesnių žaidėjų interesų sankirtos šalyje.
Reikia suvokti – neegzistuoja visiškai saugių informacinių sistemų ir jei bet kam iš didžiojo IT technologijų dešimtuko šalių prireikia ribotos prieigos duomenų, jos puikiai juos gauna. Maža to, niekas neapsaugotas nuo duomenų pardavimo verslo struktūroms. Informacija apie verslo ryšius, sandorius, pajamas ir turtą turi nemenką komercinę vertę ir už ją pasiruošusios mokėti ir bankai, ir draudimo bendrovės ir net prabangos prekių pardavėjai. Kuo daugiau duomenų sukaupta, tuo vertingesnis jų paketas.
Na, o, kaip pamatėme, galima elgtis dar paprasčiau – kam naudotis svetimais šaltiniais, jei gali kaupti savo? Štai užsienio bankas visiškai atvirai domisi ne tik savo indėlininkų visuomenine ar politine veikla, tačiau reikalauja nurodyti ir panašią giminių veiklą. Įsivaizduojate, kokią vertę, pvz., užsienio žvalgybai įgauna tokie duomenys? O dar jei prisimintume, kad globaliajame pasaulyje šiandien bankas skandinavų, o rytoj, žiūrėk, ir Rusijos, Kinijos ar arabų šalių akcininkams bus perleistas… Štai ir klausimas: kur toji riba, ties kuria bus pagaliau draudžiama rinkti ir kaupti duomenis?
Jūs pasakysite: „arčiau kūno“, gana kalbėti apie tuos, kurie gal turi ką slėpti, tai ir širsta dėl duomenų kaupimo ar rinkimo. Tik, štai, kur jau arčiau bus, kuomet, pvz., kiekvieno piliečio medicininiai duomenys taps vien elektroniniais? Pateiksiu elementarų pavyzdį: kilo ginčas dėl suteiktų paslaugų kokybės, o gal ir kas rimčiau atsitiko. Išrašų nėra, popierinės bylos, kurią galima išreikalauti nėra, kopijas daryti neturi iš kur. Kur saugomi duomenys? Ogi toje pačioje struktūroje, su kuria turi ginčą, o gal net ir toje pačioje įstaigoje. Manau, nesunku atspėti, kaip tuomet su galimais įkalčiais ar įrodymais bus elgiamasi. Taip, galite oponuoti, kad ir su „popieriniais“ dokumentais vykdavo visokių stebuklų prasidėjus problemoms. Tik, štai, „popierinis“ dokumentas palieka kuk kas daugiau pėdsakų, ypač, jei jis buvo siunčiamas per kelias institucijas ir taip patekdavo į jų registravimo žurnalus. Ir net jei dokumentas išnykdavo it dūmas, bent jau buvo galima įrodyti jo egzistavimo faktą.
Štai čia prieiname ir prie dar vieno didelio pavojaus. Kaip jau rašiau aukščiau, žinybiniai tinklai ir serveriai veikia be vieningo standarto, yra nevienodai apsaugoti, o ir vadinama „geležis“ yra nevienodai patikima. Net nesant piktai valiai viskas, kas pajungta prie elektros ar ryšių tinklo, gali išnykti akimirksniu. Beje, informacinės Apokalipsės tema nėra nauja. Jau kelis kartu Saulelė-motulė mus „pakuteno“ rimtais blyksniais, sukėlusiais milžiniškas geomagnetines audras, ir kaip to pasekmė masiniu gedimus elektros ir ryšio tinkluose. Taip 1989 metais ženkli dalis Kanados liko ir be elektros tiekimo, ir be ryšio. Na, o jei pasikartos, o kad pasikartos net nėra abejonių, 1859 m. superaudra, tuomet galime atsisveikinti su absoliučia dauguma kompiuterinių sistemų. Čia, beje, argumentas tiems, kas teigia , kad „popieriniai“ dokumentai irgi dega – taip dega, tačiau ne tokiais mastais.
Kaip jau minėjau, esame kelių Pasaulio galybių susikirtimo zonoje ir nors esu labai tolimas nuo minties, kad šiuolaikinėje Europoje galimas bet koks totalinis karas, tačiau štai lokalinių konfliktų galimybės visiškai neatmetu. Duomenų centrai, kaip ir, pvz., energetikos ar transporto įmonės šiuolaikiniame konflikte yra vieni pirmųjų taikinių. Maža to, daugeliui duomenų centrų sunaikinti nereikia nei bombų, nei sviedinių, ir visas puolimas vyksta iš patogių biuro kėdžių. Jei taip atsitiktų, kokiu būdu būtų atstatomi prarasti duomenys ir atkuriama gyvybiškai svarbi duomenų sistema? Taip, atsakymas yra – reikia rezervinių duomenų centrų, tik štai čia mes susiduriame su tuo, kad kuo daugiau kopijų tuo daugiau prieigos galimybių ir kuo platesnė duomenų bazės apimtis, tuo platesnis ratas tų, kuriems ji gali būti įdomi.
Suprantu puikiausiai, kad pabaigai privalau parašyti vis tik, ką siūlau. Juk tikrai gyvenant XXI amžiuje vis labiau ir labiau „skaitmenizuosimės“ ir iš principo tai natūralus ir net teigiamas procesas. Atsakymas būtų paprastas: pats laikas suvesti į vieningą standartą visas viešas paslaugas teikiančių įstaigų IT sistemas, nustatyti aiškiai privačios ir komercinės informacijos rinkimo ir kaupimo ribas ir aiškius informacijos saugojimo terminus. Iki bus sukurtos visiškai saugios sistemos ir toliau teikti „popierinius“ dokumentus ar patvirtintas elektroninių dokumentų kopijas be jokio papildomo užmokesčio. Gal tai pasirodys kai kam „senamadiška“, tačiau ar tikrai ramybės siekis – toks jau pasenęs dalykas?
„…pats laikas suvesti į vieningą standartą visas viešas paslaugas teikiančių įstaigų IT sistemas, nustatyti aiškiai privačios ir komercinės informacijos rinkimo ir kaupimo ribas ir aiškius informacijos saugojimo terminus. Iki bus sukurtos visiškai saugios sistemos ir toliau teikti „popierinius“ dokumentus ar patvirtintas elektroninių dokumentų kopijas be jokio papildomo užmokesčio.“
Visiškai pritariu!
Bet, matyt, tai nėra „patogu“ visavaldžiam Pasaulio Bankui…
Tai jau tikrai,svedbanko klausimynas užknisantis juodai,ar turi jie teisę taip giliai kapstyti.
Is tiesu gerokai stebina Lietuvos biurokratu noras viska “suskaitmeninti” kai, tuo tarpu senose Vakaru, ypac Europos valstybese popieriniu dokumentu ir archyvu atsisakyti net niekas negalvoja!
Britanijoje iki siolei santuokos liudijimai iskilmingai israsomi ranka liudininku akivaizdoje ir uztvirtinami ju parasais ant blanku kuriu forma nepakitusi simtmeciais! Tas pats ir su daugybe kitu dokumentu .
Netgi imones privalo saugoti svarbius, ypac bankinius dokumentus , gyvai archyvuose 15 metu o ne elektroninius variantus
Juokas ima klausantis LT sveikatos ministerio ir SAM klerku vogruojant apie “elektroninio recepto” butinybe kai Lietuvoje net nera vieningos sistemos internetu apie kiekvieno ligonio sveikatos stovi,ypatumus, tyrimu israsus paskirtus vaistus&ect kad kiekvienu atveju zmogui susidurus su sveikatos problemomis medikams (ir paramedikams) visa informacija apie ligoni butu pasiekiama per keleta minuciu kaip kad yra Vakaru valstybese.
Kol Lietuvoje “visagaliu” farmaceptu biznio vingiai ne tik kad nenusakomi bet ir sveiku protu nesuvokiami, kontole ypac reikalinga o tai galima tureti tik labai aiskiai isdestyta specialios formos dokumente- recepte kuriame irgi yra visa ireikalinga informacija ir apie vaistus isduodanti ir apie vaistu vartotoja,mokejima&ect O teisminiu gincu metu popierinis receptas yra labai svarbus irodymas byloje.
p.s persasi nuomone kad sitoks karstligiskas ir nepamatuotas “elektronizavimas” Lietuvoje kazkam zut but reikalingas tam kad sumerkti visus nesvarius ” galus”?!
Juk kompiuteriai genda, informacija prapuola, virusai sugrauzia ir .t.t., kai tuo tarpu popierius archyvuose kantriai iskencia ne tik simtmecius bet ir tukstantmecius!
Skaitmenizacija yra neišvengiamas procesas ir jei su šia sistema bus daugiau skaidrumo ir aiškumo, įmonėms bus tik paprasčiau. Kuo paprastesnė duomenų valdymo sistema, tuo daugiau laiko įmonės gali skirti komercinei veiklai.