1879 m. lapkričio 6 d. Pažiegėje (Zarasų r.) gimė Kazimieras Būga. Neilgas jo gyvenimas nutrūko 1924 m. gruodžio 2 d. Karaliaučiuje, o palaidotas jis Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Vis dėlto Kazimieras Būga paliko vieną ryškiausių pėdsakų mūsų kultūros istorijoje. Jį galima laikyti tikruoju lietuvių kalbos mokslo kūrėju.
1916 m. K. Būga paskirtas Peterburgo universiteto privatdocentu. 1917–1919 m. buvo Permės, 1919–1920 m. – Tomsko, nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto profesorius. Nuo 1920 m. ėmė organizuoti Lietuvių kalbos žodyno leidimą. 1924 m. išleido pirmąjį „Lietuvių kalbos žodyno“ sąsiuvinį, antrasis jo parengtas sąsiuvinis išėjo po K. Būgos mirties. K. Būga buvo sukaupęs apie 617 000 lapelių žodyno kartoteką. K. Būga tyrinėjo lietuvių kalbos kirčiavimą, įvairių garsų atsiradimo kelius, istorinę jų raidą. Jis išaiškino daugelio lietuviškų žodžių kilmę, yra paskelbęs labai daug etimologijų (žodžių kilmės aiškinimų), nušvietęs mūsų kalbos skolinių kilmę, lietuviškų asmenvardžių darybą. Kalbininkas atstatė tikrąsias lietuviškas didžiųjų mūsų kunigaikščių vardų formas. Daug K. Būga yra davęs ir lietuvių kalbos fonetinės struktūros, gramatinės sandaros, kirčiavimo studijoms.
SKAITYTOJŲ PASTABOS