T. Baranauskas. 2016-ųjų metų Lietuvos istorijos jubiliejai

2016-aisiais minėsime keletą svarbių Lietuvos istorijos sukakčių, tame tarpe – jubiliejinių. Priminsiu, kad jubiliejus klasikine prasme – tai 50 metų periodas, o ne jokia kita „apvali“ sukaktis. Naujoviškesnė jubiliejaus sąvoka dar apima ir „pusinius“ jubiliejus, t. y. 25-mečius.

Tačiau pirmiausia paminėtina, kad Lietuvos Seimas 2016-uosius paskelbė Saulės mūšio metais, nors ir nesulaukęs jubiliejinės sukakties. Tokius paskubėjimus reikėtų laikyti bendro sistemingo požiūrio į Lietuvos istorinės atminties politiką nebuvimo pasekme, nes Seimas vis nesiryžta priimti Tautos istorinės atminties įstatymo. Tad 2016-aisiais, rugsėjo 22-ąją, minėsime 780 metų Saulės (Šiaulių) mūšio metines – ši data daugiau ar mažiau minima kasmet kaip Baltų vienybės diena ir primena mums pirmą didelę Lietuvos karinę pergalę prieš pirmojo kryžiaus žygio į Lietuvą dalyvius. Žygiui vadovavęs Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas žuvo šiame mūšyje, o pats Ordinas sekančiais metais buvo prijungtas prie Vokiečių (Kryžiuočių) ordino.

Prieš 750 metų, 1266-aisiais, Pskovo kunigaikščiu tapo Daumantas – istoriografijoje prieštaringai vertinama asmenybė, bet neabejotinai reikšminga ir verta prisiminimo. Vieną vertus, jis žinomas kaip karaliaus Mindaugo žudikas, keršijęs už iš Mindaugo patirtą neeilinį pažeminimą – Mindaugas atėmė iš jo žmoną, kuri buvo mirusios karalienės Mortos sesuo. Be to, kaip Pskovo kunigaikštis, jis surengė tris karo žygius į Lietuvą. Kitą vertus Pskove pasikrikštijęs Daumantas po mirties buvo pripažintas šventuoju, jo relikvija – kalavijas – iki šiol pagarbiai saugoma, o jo statyta Pskovo miesto siena iki šiol vadinama Daumanto vardu. Likimas lėmė, kad Daumantas tapo pirmuoju lietuvių šventuoju, nors ir kitos krikščionybės pakraipos, nei vėliau priimta daugumos jo tautiečių.

Prieš 700 metų, 1316-aisiais, į valdžią Lietuvoje atėjo Gediminas – vienas žymiausių Lietuvos valdovų, tradiciškai siejamas su Lietuvos sostinės perkėlimu į Vilnių. Jis taip pat pradėjo Lietuvos valstybės plėtimą į Ukrainos teritoriją, tuo pačiu vaduodamas ją iš Aukso ordos jungo. Ukrainiečių istoriografijoje šie pokyčiai prisimenami kaip pozityvus reiškinys. Gedimino vardą taip pat išgarsino jo pradėta galinga ir garsi Gediminaičių dinastija bei giminė. Viso to pakaktų, kad 2016-uosius galėtume laikyti Gedimino metais…

Prieš 650 metų, 1366-ųjų rugpjūtį, buvo surengtas pirmasis ir vienintelis Lenkijos organizuotas kryžiaus žygis prieš Lietuvą. Karinių susidūrimų su lenkais viduramžių Lietuvos istorijoje būta nemažai, bet jiems paprastai nebūdavo siekiama išsirūpinti „šventojo karo“ statusą, išskyrus Krokuvos kunigaikščio Boleslovo Droviojo bandymą XIII a. viduryje, kuris betgi užsibaigė nesėkme: 1255 m. duotą leidimą organizuoti kryžiaus žygį popiežius Aleksandras IV atšaukė 1257 m., įtikintas Vokiečių ordino, kuris kryžiaus karus Pabaltijyje siekė paversti savo monopoliu. Lenkijos karalius Kazimieras Didysis kryžiaus žygio bulę iš popiežiaus Urbono V išsirūpino dar 1363 m. liepos 8 d. Žygiui buvo pasiruošta gerai, ir Lenkijos karaliui jo metu pavyko užimti dalį Volynės. Lietuva teritorinius praradimus pripažino tais pačiais metais Lenkijos su Lietuvos kunigaikščiais sudarytomis sutartimis. Tačiau Kazimiero laimėjimai neišsilaikė ilgai – 1370 m. jam mirus, Lietuva atsiėmė prarastas žemes.

Prieš 600 metų, 1416 m. vasario 6 d. Konstanco bažnytiniame susirinkime krikštą jau priėmusių žemaičių delegacija perskaitė Žemaičių skundą prieš kryžiuočius. Ordinas buvo demaskuotas kaip grobikiška organizacija, tik besidangstanti krikščionybės platinimo dingstimi. Šio skundo pristatymas, kaip ir kiti Lenkijos ir Lietuvos delegacijos veiksmai, įtikino vakarų Europos elitą, kad Vokiečių ordino krikščionybės platinimo misija nebeturi prasmės, o ir privertė susvyruoti iki tol nepaprastai didelį Vokiečių ordino autoritetą. Tai galima laikyti simboliniu prieš Lietuvą nukreiptų kryžiaus karų ideologijos žlugimo momentu. Žemaičių skundas lėmė, kad Konstanco bažnytinis susirinkimas sekančiais metais įsteigė Žemaičių vyskupystę.

Taip pat 600 metų jubiliejų nuo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose šiemet švęs Biržai. 2014 m. išleistame leidinyje „Žiemgalos aktai“ su vertimu į lietuvių kalbą paskelbiau 1416 m. rugpjūčio 23 d. Livonijos magistro laišką, kuriame išsamiai aprašytos Nogailių apygardos ribos. Jos buvo vedamos, be kita ko, per Biržų lauką – lietuvių pasienio teritorinę bendruomenę, iš kurios vėliau išaugo Biržų miestas ir Radvilų valdomos kunigaikštystės sostinė. Ši Biržams svarbi data kol kas kažkodėl nefigūravo Biržų istorijos apžvalgose ir nebuvo kaip nors įprasminta, tad šiemetinis jubiliejus yra puiki proga tą padaryti.

Prieš 550 metų, 1466 m. spalio 19 d. buvo sudaryta antroji Torunės taika, užbaigusi Lenkijos Trylikos metų karą prieš Vokiečių ordiną Prūsijoje (pirmoji Torunės taika sudaryta 1411 m., pasibaigus kovoms, vykusioms po Žalgirio mūšio). Karas dėl Prūsijos prasidėjo 1454 m. kovo 6 d., kuomet Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis priėmė prieš Vokiečių ordiną sukilusių Prūsijos miestų pasidavimo aktą ir stojo į karą su Vokiečių ordinu Prūsų sąjungos pusėje. Dėl įtemptų santykių tarp dviejų Kazimiero valdomų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – Lietuva, išskyrus atskirus didikus, beveik neprisidėjo prie šio karo, prarasdama unikalią galimybę atsiimti Klaipėdą ir Vokiečių ordino valdomas Mažosios Lietuvos teritorijas. Trylikos metų karas galutinai palaužė po Žalgirio mūšio merdinčio Vokiečių ordino galybę: Lenkijos naudai netekęs pusės teritorijos su sostine Marienburge, likusioje teritorijoje (kurios sostinė perkelta į Karaliaučių) jis buvo priverstas pripažinti save Lenkijos vasalu.

Prieš 500 metų, 1516-aisiais, Krokuvoje buvo išleista Jono Visliciečio poema „Prūsų karas“ („Bellum Prutenum“), skirta Žalgirio mūšiui atminti. Anot šią poemą į lietuvių kalbą išvertusios Eugenijos Ulčinaitės, „tai vienas pirmųjų naujųjų laikų  Europos lotyniškos literatūros epinio žanro kūrinių, kuriame pateikiamas toks  platus poetinis Lietuvos aprašymas ir svarbių jos istorijos faktų apmąstymas“.

Prieš 450 metų, 1566 m. kovo 11 d., įsigaliojo Antrasis Lietuvos statutas, apibendrinęs 1564–1566 m. teismų ir administracines reformas ir įvedęs Lietuvoje bajoriškąją demokratiją. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija (apėmusi ne tik dabartinę Lietuvą, bet ir Baltarusiją bei dalį Ukrainos) buvo padalinta į 30 pavietų (10 iš tų pavietų ištisai ar dalinai patenka į dabartinės Lietuvos teritoriją, o 8 Ukrainos ir Palenkės pavietai po 1569 m. Liublino unijos atiteko Lenkijai). Kiekviename paviete veikė žemės ir pilies teismai, sprendę visos bajorijos bylas, o taip pat buvo įkurti pavietų seimeliai, kuriuose galėjo dalyvauti visa pavieto bajorija. Pavieto seimeliai rinko teisėjus ir po du atstovus į Seimą. Nors Lietuvos Seimas pamažu susiklostė XV a. bėgyje, ypač po 1492 m., kuomet įvestas visų žemių atstovų dalyvavimo principas, Seimo rinkimų iki 1566 m. dar nebuvo: žemių atstovai būdavo pasirenkami į Seimą vykstančių vietos pareigūnų ar atvykdavo patys. Antrasis Lietuvos statutas įvedė Seimo atstovų rinkimo tvarką: prieš 4 savaites iki Seimo turėdavo susirinkti pavietų Seimeliai ir išrinkti po du atstovus į Seimą. Tiesa, Seimo nariais buvo ir pareigūnai, kuriems narystė Seime priklausė pagal pareigas. Pagal šią tvarką pirmieji Lietuvos istorijoje Seimo rinkimai įvyko 1566 m. balandžio 10 d. naujai įsteigtuose pavietų seimeliuose, kuriuos kiek skubotai sušaukė Žygimantas Augustas (buvo padaryta išimtis 4 savaičių iki Seimo pradžios terminui). Pats Seimas su rinktais pavietų atstovais susirinko balandžio 28 d. Breste. Tad 2016-aisiais turėsime ne tik eilinius Seimo rinkimus, bet ir minėsime Seimo rinkimų 450 metų jubiliejų.

Prieš 400 metų, 1616 m. liepos 4 d., savivaldą pagal Magdeburgo teisę gavo Joniškio miestas. Kartu miestui suteiktas ir herbas – arkangelas Mykolas su iškeltu kalaviju ir po jo kojomis gulinčiu drakonu.

Prieš 350 metų, 1666 m. liepos 31 d., pergale ir Lengonicų sutartimi pasibaigęs Lenkijos lauko etmono Jurgio Sebastijono Liubomirskio maištas (rokošas) prieš karalių Joną Kazimierą Vazą užkirto kelius Abiejų Tautų Respublikos valdymo reformoms ir karaliaus valdžios stiprinimui. Drauge su niokojančių XVII a. vidurio karų pasekmėmis tai pradėjo galutinio ATR nuosmukio šimtmetį, atvedusį į valstybės žlugimą. Tokiomis aplinkybėmis Andrusovo kaime vykusios taikos derybos su Maskva (nuo 1666 m. kovo 10 d.) sekančių metų pradžioje (1667 m. sausio 30 d.) atvedė prie sutarties, kuria ATR buvo priversta pripažinti žymius teritorinius nuostolius: Lietuva neteko Smolensko, Lenkija – kairiakrantės Ukrainos su Kijevu (iš pradžių numatyta, kad Kijevo – tik dvejiems metams, bet pasirodė – visam laikui).

Prieš 300 metų, 1716-aisiais, ATR krėtė vis gilėjančios krizės ženklai, valstybė merdėjo po Šiaurės karo nuniokojimų ir 1709–1711 m. maro. Lyg to negana, aukščiausią valdžią reprezentavo Lenkijai ir Lietuvai visiškai svetimas karalius Augustas II, rezidavęs daugiausia savo gimtosios valdos – Saksonijos – sostinėje Drezdene. Jo į ATR pasiųsta saksų kariuomenė elgėsi kaip okupantai, tad prieš ją 1715 m. lapkričio 26 d. Lenkijos bajorai sudarė Tarnogrado konfederaciją. Prie jos 1716 m. pavasarį prisijungė ir dalis LDK kariuomenės. Tad prieš svetimšalį karalių prasidėjo tikras sukilimas, apėmęs visą valstybę. Paradoksas tačiau tas, kad svetimųjų valdžion patekusiai valstybei elementarios tvarkos ir karaliaus valdžios sustiprinimo iš tiesų reikėjo kaip oro, nors ir ne išorinio valdytojo naudai, kaip kad atsitiko šiuo atveju. Rusijos caras Petras I nerėmė nei konfederatų siekio nuversti svetimšalį karalių, nei Augusto II siekio sustiprinti savo valdžią. Jam parankiausia buvo palaikyti chaosą jau ir taip nusilpusioje gretimoje valstybėje. Tad pasisiūliusi į tarpininkus Rusija padėjo pasiekti jai naudingiausio kompromiso – 1716 m. lapkričio 3 d. tarp sukilusios ATR diduomenės ir karaliaus buvo sudaryta Varšuvos sutartis, kuri užkirto kelią karaliaus siekiams sustiprinti savo valdžią, o tuo pačiu išsaugojo jo formalią valdžią ATR. Būtent šią sutartį patvirtino jau kitais metais vienai dienai sušauktas liūdnai pagarsėjęs Nebylusis Seimas (1717 m. sausio 30 d.).

150 metų šiemet sukanka 1866 m. gimusiems jau atkurtos Lietuvos valstybės veikėjams: Vasario 16-osios akto signatarams Saliamonui Banaičiui (liepos 15 d.) ir Justinui Staugaičiui (lapkričio 14 d.), bei trečiajam Lietuvos Respublikos prezidentui Kaziui Griniui (gruodžio 17 d.). Nelabai vykęs pastarojo prezidentavimas užsibaigė per jo 60-metį, tad tuo pačiu minėtina ir 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo 90 metų sukaktis.

Prieš 100 metų, 1916 m., lietuvių konferencijose Berne ir Lozanoje, taip pat Vokietijos paremtoje Rusijos pavergtų tautų lygos konferencijoje Lozanoje (1916 m. birželio 27–29 d.), pradėtas kelti Lietuvos nepriklausomybės siekis. Tai – tam tikra gairė, laukiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, kurį minėsime 2018 m. Svarbu, kad tokių siekių kėlimui nusprendė iš esmės neprieštarauti Vokietijos valdžia, ketinusi juos panaudoti Lietuvos ir kitų šalių atskyrimui nuo Rusijos įteisinti.

100 metų sukanka ir tais metais gimusiems žymiems Lietuvos kultūros ir politikos veikėjams – kompozitoriui ir Sąjūdžio kūrėjui Juliui Juzeliūnui (vasario 20 d.), archeologei Reginai Volkaitei-Kulikauskienei (rugsėjo 10 d.) ir kitiems.

Galima pridurti, kad iš asmenybių, gimusių prieš 100 bei 150 metų, Seimas išskyrė Kazį Grinių bei Julių Juzeliūną, paskelbdamas 2016-uosius jų metais.

Na, ir pabaigai reikia paminėti mūsų kartai svarbų „pusinį“ jubiliejų, kurį minėsime artimiausiomis dienomis – šiemet sukanka 25 metai taikiam pasipriešinimui Sovietų Sąjungos agresijai 1991 m. Sausio 13-ąją.