J. Šatkauskaitė. Poezija

Ir iš tamsos
gimė pasaulis
žmogus – iš purvo
Ir dievo kraujo
Kurį Šviesnešys praliejo
Gamta norėjo slėptis
Norėjo likti
Nekintama chtono nuotaka
Bet plėšikas rado
Kaip prabrukti savo deglą
Į įsčių bedugnį tylėjimą
Ir nuo tada išgaravęs
Yra gyvybės vanduo
Liko smėlis ir alkis

***

Tu iškritai
Lietumi virš Kordiljerų
Todėl visą Aliaską
Išžudė šaltas troškulys
Liko praplikusi
Odos virvė
Ant vidinės mano
Šlaunies pusės.
Reikėjo mojuot
Balta nosine,
O mes ruošėm
Savo begalinius
Arsenalus ir siuvom
Sijonus iš gilzių.

Dabar taip ir liks
Neįsmeigtos kulkos,
Kurių taip laukia
Mūsų alkanas
Išvirkščias kūnas.
Visomis abėcėlėmis
Bandėm jas privilioti.
Tik pamiršom
Vienintelę – pagrindinę
Raidę A
Asimiliacija Ataka Alpulys
Alkis Aritmija
Aš Atiduodu
Tau Viską
Akis
Arterijas
Apvaizdą

***

Jaunai sielai
Ryškiausios tėra
Dvi svajonės:
Apie Meilę
Ir apie Mirtį.

Arba viena, arba kita
Pasiglemžia kaip upė
Ir nusineša į begalinių įvaizdžių pasaulį
Viena į žemiškumo žiedus,

Kita į nebūties begalybę,
Kur spalvos išverstos –
Žydra, žalia, violetinė,
Kur vandens ar žemės svoris
Taip užgulęs, kad nebėra erdvės
Mintims, jausmams,
Tikslams ir kitai kančiai.
Švelnūs vabalėlių bučiniai
Arba šilkinis ugnies kutenimas,
Bekūnis būvis,
Kai viskas pamiršta,
O gal viskas pagaliau atsimenama.
Šaukia iš tolo atriedanti, dantyta
Dievybės šypsena,
O tu – (nebe)tu – baltai auksinėj jūroj
Bėgi link jos ar nuo jos –
Žiūrint koks tavo tikėjimas.
Nebaigtis.

***

Tarp vilties
Ir maldų
Pasimetus
Praeites
Valandų
Pasigedus

Saulės blyksnius
Skaičiuodama
Perlais, žirniais
Klūpčiodama

Išnykti Saulėje,
Saulasėkle išdygti,
Išdykusių takais
Išvykti,
Išlikti tyra,
Tvyrant tyruose,
Išsilygti
Garbę ir teisybę,
Meilę vyruose
Išlipti
Iš vyrių,
Girgždi kuriuose,
Sutepti stygas
Stygiaus iškamuotųjų
Klavyruose,
Satyrų puotas
Išvaikščiojus,
Ištikti
Pasaulio išdavystę
Ištikimybe.

***

Įkaitina laisvamanybės
Žaizdrą
Tada sėdasi ant kietų
Pagalvių
Ir beria keliaklupsčio
Vertus pažadus
Visada
Per amžius
Šventai
Ištvirkauti

***

Tai ne daina svaigi
Tai vėjas neša šiukšles
Ir šiukšlė – aš – nešuos
Ir man Maskva brangi

O kiek maldų bergždžių
Kiek priesaikų ir žodžių
Iššvaistėm mes – o kam?
Jei nėr dievybių atvyzdžių

Danguj, žiede baltam,
Ar poelgy širdingam,
Ar polinky žmogaus
Nelikti nekaltam.

Nepuolę mes. Tik Tam,
Kuriam per amžius
Už gyvastį skolingi esam
Pasauly pamirštam,

Tebevertam, tebeverstam
Iš tūkstančio bekalbių šventraščių –
Tai jam ir verčiam
Kaltes, viltes, maldas, vilnis ir kailius,
Grožį ir sielvartą,
Mūsų begalinį begėdį gyvybingumą-dievybingumą.

Gedulas giesmių giesmės

Paklok mane po savimi
Kaip žemę, kaip žolę,
Prispausk ir surakink
Savo lūpomis manąsias.

Koks tu gražus, mylimasis!
Koks tu gražus.
Tu kaip šėtros Libano,
Kaip kregždės klyksmas prieš lietų.

Toks tu esi, mano sužadėtini,
Kai tavęs nėra.
Kai tavęs nebebus.

Tu surinkai visų veidrodžių krištolą,
Visų blakstienų virpulį
Todėl ir užsimerkus
Ir dienos aky aš neberandu
Nei ramybės, nei savęs.

Grąžink man, ką išsinešei,
nes saulėti aguonų laukai
praranda raudonį,
rugiagėlės pilkėja, blanksta,
o mano skruostai bąla nuo saulės.

Tu mane apžavėjai, sužadėtini,
Ir dabar naktį mano akys
Nenori miego,
O dieną į jas neprasismelkia šviesa.

Paklok mane po savimi,
Kaip rasą, kaip upės akmenis slidžius
Ir laikyk mano riešus tvirtai suspaudęs,
Kad jausčiau kraują pulsuojant.
Kad jausčiau mirties ir gyvastos rimą
Po odos popieriumi, po šonkaulių medžiais,
Po pilvo bedugne.